Jau taip viskas užkniso...

Guru Guru užrakino duris. Patikrino. Tvarka. Nejaugi? Bet ar galima dar hermetiškiau izoliuotis, paslėpti save nuo išorinio pasaulio, tapti neprieinamu nei virusui, nei bakterijai? Guru Guru sukūrė viziją.

Užkloti vieną prisiminimą kitu, kaip didžėjus uždengia vieną muzikinę giją kita, kažkuo panašia, bet kažkiek kontrastuojančia. Guru Guru prisiminė, kad anksčiau buvo atgimęs roko žvaigžde, deja, nieko ryškesnio. Apokalipsė subanalėjo, dvikojai gyviai (nenorėta įžeisti nė veno ječio) ėjo iš proto, kas kaip mokėjo. Virusas atskleidė pragarus, ir ačiū jam už tai.

Septintą dieną Dievas... Ką veikė tada Dievas? Daug kam kyla klausimas, ką jis veikia dabar. Man ne. Bet, atrodo, kad su virusu sunkiausia susidoroti smarkiai (giliai) tikintiems žmonėms. Tiems, kurie į viską žiūri praktiškai, arba vykdo įsakymus (kaip kariškiai), gerokai lengviau. Tiems, kurie ieško pandemijoje ir karantine (revoliucijoje) prasmės arba sąmokslo, gerokai sunkiau.

Tik dabar Guru Guru suprato, kas yra romantika. Tai - šokis tuščiame restorane pandemijos metu.

Penktoji karantino (revoliucijos) diena prailgo. Nerimas (ne)laukiant (visi žino, kad bus) įtampoje pirmosios aukos. Tenka susidurti tantriniu būdu su savo baime. Reikia.

Laiptai priminė Rubiko kubo briaunas. Kilo noras išlankstyti ir užlieti laiptus simetriška spalva, bet kur pasisemti tiek jėgos? Gal iš sienų? Tylėjo prie durų gulinti aikštelė, tarsi uždrausto dangaus pirmoji platforma, laiptelis į laisvę.

Ketvirtąją dieną bevykstant karantinui (revoliucijai), Guru Guru sprendė kvizus. Šis gražus nelietuviškas žodis jam labai patiko, nors buvo visiškas puristas gimtosios kalbos atžvilgiu (mėgo purenti jos dirvą esamais ištekliais). Kvizai nusibodo, mįslės ėmė visos atrodyti vienodos.

Trečioji revoliucijos diena sugriovė mitą apie skanų maistą. Po ilgų dvejonių Guru Guru pakilo iš minkšto fotelio ir pradėjo ilgą ir varginantį žygį į virtuvę. Tai kas, kad atstumas trumpas: svarbu nenuslysti nuo distancinio tako, apriboto koridoriaus sienomis. Eiti, eiti ir nesustoti. Už kelių metrų burbuliavo perlinės kruopos. Tuoj susiformuos košė. Skambėjo įtikinanti muzika. Madness / can't touch us now. Reikia sukaupti visas jėgas, nesustoti koridoriuje ir pasiekti viryklę. Bėgo chronometru neužfiksuotas laikas, o Guru Guru vis dar kaupė jėgas. Pusiaukelė – tai pusiausvira, harmonija, bet ne tikslas.

Antroji karantino (revoliucijos) diena. Juokelių atsargos ima sekti. Artėja prie išsekimo ir neklausytos (bet klausomos) muzikos atsargos. Senka visa tai greičiau nei grikiai ir perlinės kruopos. Kyla filosofiniai klausimai (ne tik apie grikių kruopų vienetų skaičių pakelyje). Vienas jų - ar tikrai žmonėse už(si)programuota (beveik) nepirkti ryžių, nes "jie gi iš Kinijos", taip pat makaronų, nes "jie gi iš Italijos". Perlinės ir grikių kruopos juk iš mūsų nelabai senos praeities.

Guru Guru susapnavo labai realistinį (greičiau – siurrealistinį) sapną. Jis buvo apie Livonijos vilkolakį. Gal istoriniai duomenys su sapno turiniu ir prasilenkė, tačiau sapnuoti buvo smagu. Išbudęs iš ryškaus sapno prisiminė gal nedaug, tačiau ilgam. Sapne buvo didelis, senovinis, King Diamond „Them“ viršelį primenantis namas, kurio lange, skambant Black Sabbath muzikai, blyksėjo šviesos. Guru Guru sapne artėjo prie namo, paskui kažkaip į jį įsigavo. Panašu, kad nebuvo labai pageidaujamas svečias, tad, kažkieno aptiktas, turėjo skubiai pasišalinti. Jį iš lėto vijosi (taip, vijosi, bet labai oriai ir lėtai) du subjektai (objektai?): siaubingai graži mergina „Namelio prerijose“ stiliaus drabužiais ir skrybėlė. Skrybėlė sklandė pažemiu, o kartais iš jos pasirodydavo keista būtybė: kažkas panašaus į „Adamsų šeimynėlės“ Pusbrolį Itą. Tai buvo ryškiai oranžinių plaukų kupeta. Nežinia kodėl, bet sapne juokas neėmė, kaip tik buvo šiurpoka.

Mėgstu lankytis mažose šalyse, nes jos man atrodo didelės, skaityti nepastebėtas knygas, nes jos įdomios, ir štai besilankant San Marino viešbutyje, barmenas parodė man knygą, ir paklausė: - Gal jūs žinote, kokia kalba parašyta ši knyga? Didžiausiai savo nuostabai išvydau Algimanto Lyvos ir Mindaugo Peleckio „Requiem drugeliams". - Ar galite parduoti šią knygą? - Užsisakykite brangaus konjako, ir knyga jūsų... Likimas? Žinau, kad lemta gimti, gyventi ir mirti, bet ne atrasti jau perskaitytas knygas. Prabėgo penki metai, o knyga ir vėl pas mane. Reikia perskaityti dar kartą. Neskubant...

Skaitytojų prokuratūrai ir advokatūrai, tarėjams bei teisėjams pateikiamas per penkerius bendros kūrybos metus gimęs devintasis "Didžiojo Žaidimo" romanas.

- Kažkodėl dar nesusiprasta sveikinti su Naujais metais anksčiau, dar vasarą, bent jau rudenį, - susimąstė Guru Guru, - reikia paskambinti Draveniui.