Mindaugas Peleckis
2010 m. Rugpjūčio 19 d., 12:20
Skaityta: 698 k.
Tie, kurie perdėtai didžiuojasi Lietuvos istorija, dažniausiai prisimena kaip „Vytautas Juodojoje jūroje arklius girdė“, nors ta jūra, kaip ir visos kitos, - sūri, tad vargu ar taip galėjo būti. Tačiau tai, kad lietuviai buvo karinga tauta, istorikai (ypač įsimintini a.a. Gintaro Beresnevičiaus darbai) įrodė. Visos karingos tautos turėjo savo epus – nuo ilgiausio pasaulyje (apie 20 milijonų žodžių!) tibetiečių nacionalinio didvyrio, šventojo Gesero nuotykių apdainavimo, persų "Šachname", japonų „Kodžikio“, indų „Mahabharatos“ ir „Ramajanos“ iki skandinavų „Edų“, Homero „Iliados“ ir „Odisėjos“, tai pat epus turėjo ir mūsų kaimynai suomiai bei estai („Kalevala“ bei „Kalevipõeg“) ir latviai („Lačplėsis“). Epas – mitologinio tautos, valstybės mąstymo išraiška, jos savasties šerdis, priminimas, kad istorijos niekada negalima pamiršti, nes žmonės be istorijos – žmonės be veidų.