Devintoji revoliucijos (karantino) diena. Durys į poeziją

Štai. Visų pamirštas vienkiemis, maisto atsarga metams ir daug, daug
šiuolaikinės lietuvių poezijos. Poezija – tai kova su virusu, kuris
nematomas, neapčiuopiamas, bet baisus, dažnokai – mirtinas.

O gal verta prabilti eilėmis. Čia pat, neišvykus į tolimą kaimą.
Neverta, nes tie, kurie prabilo, nutilo užmaršty. O tie kurie
mėgaujasi tikru ar dirbtinių pripažinimu neišvengs karantino žabangų.
Pandemija vikri, tikra poetė, auksinė lyrikė it patyrusi lošėja atspės
laureatų kortas.

Nėra kur trauktis – už mūsų tik monolitinė siena. Nenuslėpsi savo
baimių, karštligiško noro praturtėti ir mėgautis valdžia ar kitokiu
pranašumu. Ir kaip nepakeliamai sunku būti paprastam, nereikšmingam,
nelengva nutolti nuo postmodernistinių ambicijų, iš baro išmesti
sprangų tortą, cigarą ir viskio butelį. Tokiam žingsniui pasiryžta ne
kiekvienas.

Guru Guru nereikėjo apsispresti - jis nerūkė, negėrė ir vengė
sintetinių saldėsių. Tik medus, kol jo dar yra, kol skraido bitės ir
žydi laukų gėlės. Lengvai it mažas baltas debesėlis atskrido laki
svaja. Guru Guru surinko Eleonoros telefono numerį.
- Aš sergu, kosėju... Tikiuosi, tai tik gripas. Kaip tavo sveikata? -
atsiliepė mergina.
- Be problemų... Sėdžiu namie... – kažkodėl atsiduso Guru Guru, nes
karantino metu nepadoru girtis geležine sveikata.

Dar ilgai Guru Guru šnekėjo telefonu, kol nusėdo baterijos. Baisu.
Be elektros nėra kontakto - nei virtualaus, nei žmogiško. Guru Guru
žinojo, kad nebus nei žaibo, nei perkūno, ir elektra tekės tik laidais.
Kambario sienos išvengs poliarizacijos, nekurs magnetinių laukų,
netaps anomalijomis, todėl neatsivers Holivudo išreklamuoti žvaigždžių
vartai ir į kambarį neįžengs lazeriniu kalaviju ginkluotas
reptiloidas... Kas jį žino, pandemijos metu gali atsitikti bet kas.

Karantino metu paprastas lubų šviestuvas pavirsta diskotekine
girlianda, aštriais prožektoriais, stroboskopu, projekcine linze ir
kaleidoskopu. Trinktelėjo pandeminė muzika (metalas), griežė nykštukų
orkestras apie tai, kad Guru Guru bus įkalintas didžiuliame grybe, ir
tik Metalinis vikšras išgrauš angą į laisvę.

Dabar mažai žinomas poetas D. C. von Lohensteinas eilėraštyje "Užrašas virš įėjimo į labirintą" rašė:

Akys beprasmės daugybėje posūkių,

Ir matančiam, ir aklajam - abiems - išėjimo nėra.

Gyvasis jau mirė. Mirusysis laukia prisikėlimo.

Tik išminčius patenkintas, patekęs į labirintą.

Negailėjo gerų žodžių labirintui ir W. Blake'as:

Pasaulio kriauklė - įgaubta žemė

supainioto labirinto (...)

Dvidešimt septyni lygiai tankio.

Žemę kaip kriauklę, žinoma, sugalvojo A. Kircheris, rašęs, kad "Žemė - kriauklė Okeane".

Tik kur, po velnių, mes plaukiam, mąstė Guru Guru.