Drugio skrydis. Recenzija

Ir kaip gi vertinti Mindaugo Peleckio absurdo kurinį, kai jis neturi nei konkretaus turinio, nei idėjos, nei koncepcijos, vienu žodžiu, nieko, tik – absurdą. Susimąsčiau...

Autorius taikliai pastebėjo, kad po Atgimimo Lietuvoje susidarė sąlygas tolesniam absurdo skatinimui bei vystymui, ir sektinu pavyzdžiui tampa (post)modernioji Prancūzija. Valio! Ir čia prasideda dilogija. Verta priminti, Lietuvoje yra ir Paryžius (kaimas šalia kelio su karčiama), ir Eifelio bokštas (gaisrų, ar dar kažko apžvalgos metalo konstruktas), todėl galima teisėtai pasinerti į absurdo pasaulį.

Mindaugas Peleckis neabejoja - absurdo erdvėje sudužta visos doktrinos, žlunga visi estetiniai mokymai ir net etiniai siekiai tampa juokingi. Matyt, todėl Autorius, pavirtęs metaliniu drugeliu gieda requiem pačiam sau. Negalima pamiršti ir scenos darbininko Algimanto Lyvos, jo kuklus indėlis į dilogiją neabejotinai svarbus, todėl Mindaugas Peleckis ir pakvietė jį į savo spektaklį. Kodėl? Manding, beviltiška kreiptis pagalbos į tris senovės graikų tragikus: Euripidą, Aischilą ar Sofoklį, nes jie, deja, neįveiks absurdo barjero. Nepadės ir visų klasikų klasikas Šekspyras. Nemarusis Dravenis atkeliavęs iš Pasvirusio pasaulio tapo tinkamiausiu pagalbininku.

Deja, nepajėgiu būti (ne)akademiškai rimtas kaip „Godo“, ar dainuoti kaip „Nuplikusi dainininkė“. Esu tik kuklus ir neįvertintas kritikas: be balso, be klausos, todėl krokodilo ašaromis verkiu dėl žmonių susvetimėjimo, nesaugumo, ydų ar apsimestinių dorybių. Jau patikėjote? Nesulauksite!

Bet grįžkime prie dilogijos. Absurdiškai paneigdamas absurdo tradicijas, Autorius kuria žmogų, ateivį, gyvūną, vabzdį ar daiktą pakankamai optimistišką, sugebėjimą priešintis jo pačio būties absurdiškumui. Tačiau šio kūrinio tikslas – ne absurdo paneigimas, o tik unikali galimybė pažvelgti į absurdiškas situacijas ir neišprotėti. Ir to pilnai pakanka, bent jau man.

Viduramžių isterijos (misterijos?) pribloškia savo naivumu, nepakankamai tragiškomis komedijomis. Gal todėl Autorius atsisako logiškos intrigos, motyvuoto konflikto. Žmogus tampa nežmogumi (tik jau ne Ničės viršžmogiu!), o pjesė - ne spektakliu. Na, o kuo tampa pagrindinis herojus Guru Guru? Nepatikėsite – detektyvu, kuris iš paslaptingos užsakovės gavo užduoti ieškoti paties savęs. Užsakymas – yra užsakymas, jį sunku paneigti, nes faktas stipresnis už bet kokį argumentą. Nuostabu, kai net logika virsta absurdu, ir nulūžta...

Vertinant Autoriaus kūrybą, nereikia prilipti prie egzistencializmo keptuvės. Dilogijoje nėra tradicinės beletristinės virtuvės, todėl iki spektaklio pabaigos visi veikėjai ir žiūrovai taip ir liks žali ir neiškepę. Nesubrendę... O kas kepėjas? Pagal absurdo reikalavimus – tai negali būti net ir Autorius. Tai kas gi? Ogi tūlas Sizifas, kurio kulinariniai ieškojimai vyksta čia ir dabar, arba jie virsta skania „tuštuma“ (iš mažosios raidės!) užpildyta aštriu pomidorų padažu (ne krauju!).

Pavojinga apkursti, nes teisinga ir logiška (kabutėse) žiniasklaida rėkia, kad gyvenimas yra labai įtemptas ir sudėtingas, bet, pasak, Albero Kamiu (Sizifo mitas) suicidas negali būti tinkamas sprendimas, todėl Guru Guru absurdiškai nusižudo ir nenumiršta, bet sėkmingai šakojasi tolimesnėse Didžiojo žaidimo knygose: Nuragijoje ir kitose, jų daug...

Tik nereikia panikuoti! Pagal Kamiu, gyventi verta dėl grožio, kūrybos, nes tik žmogus (ir niekas kitas) gali susikurti savo gyvenimo prasmę, nesvarbu kokią: kvailą, protingą, komišką ar tragišką. Rekomenduočiau - absurdišką.

Autoriui vertėtų pasisaugoti logoterapijos – didžiausios absurdo priešės, nes tik ji moko žmogų atrasti prasmę gyvenime. Cha, cha, cha... Sumaterialėjimo ir valdomos laisvės laikais - tai utopija arba užkietėjusio individualisto kaprizas. Ir kas gali būti kvailiau už „teisingą“ klausimą, ir dar „teisingesnį“ atsakymą, nekalbant apie atsakomybe užmaskuotus beprasmius poelgius ir siekius. Ne paslaptis - žmonės kenčia ne dėl vidinės tuštumos ar beprasmybės jausmo. Jie „neršia“ dėl pinigų, valdžios ir nemirtingumo stygiaus. Tačiau ši tiesa vikriai slepiama.

Mindaugas Peleckis neabejoja: visi vienodi, visų tikslai egoistiški, todėl kartojasi tie patys įvykiai ir aplinkybės. Jei žmogus nepasikelia aukščiau kitų, jis jaučia neurozę, atsiranda įvairios priklausomybes: alkoholis, narkotikai, azartiniai žaidimai, ir t.t., ir pan.

Autorius konstatuoja: visos gyvenimo situacijos yra absurdiškos, ir didžiausia kvailystė - prisiimti atsakomybę už savo paties gyvenimą, nes visi poelgiai veda link absurdo, ir nėra nė vieno teisingo poelgio. Pasak Autoriaus, absurdo ieškojimas, jo atradimas – svarbiausia motyvacija žmogaus gyvenime. Šis ieškojimas unikalus tuo, kad absurdą atrasti sunku, ne kiekvienam duota ši dovana. Todėl ir sukurta ši dilogija. Ši knyga – tai reali, absurdiška pagalba. Visiems.

Absurdo negalima niekuo pakeisti, ir taip pat pakartoti, modifikuoti. Absurdas unikalus, belieka tik jį įgyvendinti. Kiekvienas gyvenimo momentas siūlo šimtus absurdo galimybių, todėl reikia kurti muziką, eiles, rašyti romanus, statyti pjeses ir teatrus. Niekas neturi teisės ignoruoti, atmesti absurdo – net ir tas, kuris gavo Nobelio (ar kitokią premiją), pralobo ir pan. Nepamirškite - absurdiškai reaguoti į gyvenimo absurdą yra išmintinga.

Pakartosiu dar kartą: ši dilogija yra gyva, nuoširdi, paremta asmenine Autoriaus patirtimi, tai metodai, instrukcijos, kurias lengva pritaikyti konkrečiame individo gyvenime. It slibiną pasikinkius absurdą, galima paspartinti kliedesį iki šviesos greičio, ir tada sustos laikas, ir mes tapsime amžini. Manding, to ir siekia dilogijos Autorius.

San Marinas, 2020 m.

Knygos tekstą rasite čia:

REQUIEM DRUGELIAMS (PDF)