Kai liūdesį saugojo rauginti drambliai, vienoje vienas vieningai suvienijau vienatvę, ir tapau panašūs į agurką, laimingai įskilusį stiklainyje.

Tarsi visuotinai žinoma, kad Saturnalijos – tai romėnų šventė, skirta mitiniam Romos karaliui Saturnui, Jupiterio tėvui. Neverta abejoti, šventė prasidėdavo gruodžio 17 dieną. Pilnai tikėtina, kad Saturnalijos išreiškė ankstesnių laikų lygybę, laisvę, gerovę. Pagirtina, sektina, toleruotina... Per Saturnalijas būdavo puotaujama, dalijamos dovanos: nuostabu, nes kai kuriuos papročius, ritualų elementus perėmė Kalėdos. Tačiau niekas nežino, kas tuo metu vyksta Saturne. Neverta nustebti, nes niekas nežino net to, kas vyksta Lietuvoje. P. S. Čia minimi pavadinimai nėra reklama. P. P. S. Rašyti pasvirusiu šriftu taip smagu ir kieta, kad tai iki šiol tebedaro postsovietinis akademinis pasaulis.

Sostinės sankryžose jau statomi plūdurai, kad sprunkantys menininkų motociklai, automobiliai, dviračiai ir batai neatsitrenktų į lauko kavinių staliukus, ir lankytojai saugiai gertų kavą, arbatą, ir kitokius gėrimus. Prasidėjo Saturno puolimas. Padėtis atrodė baisiai kebli, nes visai šalia dviratininkų tako įtrūko Saturno siena. Girgždėjo tironija. Aukštai pasikėlęs kranas nučiupo Dravenio „Chrysler“ ir jau ketino sviesti kosmobilį ant smengančio Saturno. Guru Guru ir jo draugai it legendinis „Cassini“ bus numesti ant griuvėsių - neišgelbės net guminiai, pripučiami Saturno žiedai. Vienintelė ir paskutinė viltis buvo mėnulis Enceladas.

Niekas nežino, teigia mokslininkai, kiek yra grybų rūšių, gal milijonas, o gal šeši. Jie neleidžia savęs suskaičiuoti. Dar paaiškėjo, kad grybai sukuria savo vėjo gūsius ir taip platina sporas. Ir dar - negana to, grybai gali iššaukti lietų. Jie nėra nei augalai, nei gyvūnai.

Pagrokime.

Kultūros ministerija persikėlė į Saturną, ar tikrą, ar paralelinį, ar psichodelinį, – nežinia. Nepaneigiami faktai byloja tik vieną tiesą: Guru Guru Galiganto kabinete skaitė naujas eiles.

Cassini ir Harry Dean Stanton, mes jūsų niekada nepamiršim.

Kelionėje nejučia, tarsi nepastebimai (į)vyksta poetinis pakilimas nuo kieto asfalto iki pat žaibo pilies. Sėkmės garantas: audra ir lietus - iš sidabrinio kibiro, iš kiauros statinės, iš nugerto viskio butelio, iš įskilusios taurės. Ir kas gi gali patvirtinti nematomą poetinį šuolį, nemarų triumfą? Bet kas! Šiuo atveju tai buvo Dravenio automobilis.

Esmė čia data. Kita bus šios dienos. Esmė čia Mylimoji. Kitos nebus ir kitą dieną. Ir patikės Guru Guru, kad iš košmaro jis nepabudo. Sapnų pasaulis nugalėjo "tikrąjį". Ne sapnų pasaulis, bet praeities svoris prislėgė ir nugalėjo Guru Guru, todėl jis negali išsivaduoti iš savo jausmų, bet viskas kinta, ir niekas nenugali nieko... Guru Guru turi priimti naują situaciją, antraip jis nugrims į visišką neviltį... Taigi, koks sprendimas?

Nuo lietaus blizgėjo pušų šakos. Aplinkui plytėjo žydintis rūkas. Kas tai, sunku paaiškinti, tikriausiai (ant)gamtiškas reiškinys.

Taip, aš - r a m u s ! – rėkė Guru Guru.

It pamestas daiktas surandama viltis, ir džiaugsmas užpildo krūtinę. Kur dėtis, kai esi laimingas? Ką šnekėti, kai juokiasi širdis? Tuomet reikia be gitaros ar kitokio instrumento dainuoti prospektuose, gatvėse, aikštėse, nevengti tamsių kiemų ar akligatvių. Linksma turi būti visur.

Keliaudamas atrandi ypatingus žmones, kurių niekad nesutiksi savo kabinete, todėl reikia užtrenkti sunkias buto duris ir keliauti, bet šiandien plentas buvo įtartinai tuščias.

Kai šviečia saulė, atrodo, kad niekada neatslinks naktis, kad visada bus šilta ir jauku, bet nelauktai ateina vakaras ir išgaruoja laimės spinduliai. Kur dėtis tamsią naktį? Kur prisiglausti?

- Didysis Apuoke, ar yra kažkoks ypatingas laikas, kai atsiskleidžia paslaptys, sublizga tamsa? – paklausė Guru Guru. - Tai užburta akimirka prieš pat aušrą, - atsakė sparnuotis.