Atrandantys praradimai

- Tokios liūdnos dienos nepamenu, - verkšleno, verkė, staugė Guru Guru.

Išties, jam nesaldu tuomet buvo, bet visai nelauktai tamsų rudenio vakarą spygliuotas skaudžių netekčių kaktusas pražydo, ir tai gražu, nors uogienės iš jo gal ir neišsivirsi, tekilos taip pat. Tuštėjo pasaulis, bet supergreitasis minčių traukinys lėkė per už finansinį nulį parduotą Aliaską, ir Guru Guru nebesusigaudė, kodėl jis čia. Tiksliau, sostinės priemiestyje šalia medinio Dravenio namelio.

debesų bėgiais
į žemiausius kalnus rieda
sunkus praradimų lokomotyvas
kol nebeliks nė vieno laisvo vagono

- Šalta, gražu, bet kodėl čia važiavau? - stebėjosi pacanas, - o gal atėjau?

- Kaip tu čia patekai? – paklausė Dravenis.

- Staiga tapo juodai tamsu... O tada užsižiebė šviesos, kelią supančiame miške. Plentas ėjo per ežeryną, nes šalis buvo tūkstančių ežerų valstybė. Kairėje - medis, dešinėje - irgi giria. Ir visa tai taip kėlė nuotaiką, kad paskambinau savo Mylimajai, o vietoj nerimo ir nevilties išsakiau jai gražius žodžius. Šalia sėdėjęs senegalietis Wolof kalba dainavo švelnią giesmę, a(r)tėjo naujieji metai, o Laplandijoje net ir Kalėdų senelis.

- Man labiau patinka Senis Šaltis, - burbėjo Dravenis, - o toliau?

- O tada laukiau... Daugiau nieko nelaukiau, nieko, tik tavo namelio...

Kai liūdesys užtrenkia duris ir sienos prabyla siliciu, moliu, tinku, medžiu, ant tuščių sienų sustingsta bejėgiai paveikslai, ir sietynas uždega tik vieną lemputę, kuri greitai užgęsta: į sužeistą širdį nesustabdomai skverbiasi neapšviesta tamsa. Baisu susigražinti prarastą džiaugsmą, bet verkiant reikia.

- Draveni, turiu svarbų, neatidėliotiną prašymą...

- Ar jis pakankamai beprotiškas?

- Absoliučiai...

- Tuomet aš tavo paslaugoms.

- Draveni, nuskraidinki mane į Saturną, tiksliau į jo mėnulį Enceladą, nes ten yra balta piramidė, kurioje transformuojasi žmogaus psichika iš liūdnos, beviltiškos į džiugią ir energingą, ir atvirkščiai.

- Visi nori būti laimingi, o aš gotas - klausau tik liūdną muziką, liūdnai galvoju ir šoku boogie woogie pakankamai liūdnai, - vos girdimai burbtelėjo Dravenis.

Dravenis ir Guru Guru nubėgo laiptais į rūsį ir ilgai ten kažko ilgai ieškojo. Pagaliau Dravenis surado seną gremėzdišką lempinį radio aparatą „Estonija“. Draugai atitempė radijo imtuvą į svetainę.

- Neliesk dulkių, - subarė Dravenis, - viskas turi būti autentiška!

- Klausau admirole! - vangiai šyptelėjo Guru Guru.

- Dabar pabandysiu susisiekti su Gerąja Driežine.

- Reptiloide?

- O kas čia tokio? Mano tolimi protėviai buvo reptiloidai.

- Skaičiau Deividą Aiką (David Icke)...

- Kosminis ryšis yra labai paprastas, ir, tuo pačiu, labai sudėtingas. Galima panaudoti seną lempinį radiją: reikia tam tikrais intervalais įjungti ir išjungti imtuvą, nustačius bangų reguliatorių į slaptą tarpą tarp dar slaptesnių stočių...

- O aš klausiau trumpangininkų radijo - viską žinau apie visas pratybas. Ir tas, kurių nebuvo, ir kurių nebus. Yeah, i am a yankeeeeee.

Kai tik buvo išsiųstas pranešimas, pradėjo loti Dravenio katinas, o iš grindų plyšio išlindusi žiurkė sugiedojo pamesto kuršių epo posmelį. Sudrebėjo namelis, bet visai paprastai, beveik kasdieniškai (neskaitant ilgo pypsėjimo!) atsivėrė durys ir į svetainę įžengė Geroji Driežinė

- Nakties lorde, ko mane kvietei?

- Nuskraidinki mus į Saturną! – tarė Dravenis.

- Džiungažiungarumbė džiungadžiun garumbė... aš tau ne vergė ir ne Izauras. Gal dinozauras?

- Kitos išeities nėra, reikia pagerinti žmoniją ir Guru Guru, - derėjosi Dravenis.

- Patobulinti! – klastingai nudžiugo Geroji Driežinė.

Iš Encelado sarkofago Guru Guru pakilo itin linksmas ir laimingas. Deja, dabar kosminiai skrydžiai panaudojami kitiems tikslams, t.y. ne nuotaikos kėlimui, ne optimizmo skatinimui, džiaugsmo propagavimui.