Aš žinau, aš norėčiau...

Aš žinau, aš norėčiau...

Kad ryte pažadintum mane (Ir visai nepykčiau)

Pabučiuotum prieš išeidama

Apkabintum

Pasakytum tik švelnius žodžius

Vos keletą

Bet visi jie ir vėl skambėtų

Kaip Tavo balselis varpelis

Aš žinau, aš norėčiau...

Kad daug ko praeityje nebūtų buvę

Gal net manęs ir Tavęs...

Bet jei taip panorėjo Dievas

Vadinasi, šito reikia.

Aš žinau, aš norėčiau...

Keikti tai, ko nebepakeisiu

Tavo prakeiksmus užspausti bučiniu

Ir tyla (juk nėra jos, įrodė Cage), ne, mūsų meilės garsais

Aš žinau, aš norėčiau...

Patikėti, kad nesapnuoju

O jei sapnuoju košmarą

Kuo greičiau iš jo Pabusti.

2015 02 02 9-41

Nužudyti jau ir taip beveik mirusius jausmus! Bet kaip? Gal padės tolima kelionė?

- Tegul Guru Guru nužudo mirusius jausmus, ir tikrai palengvės... – mokė bejausmis, bežodis asfaltas.

- Man reikia detalių, taško, nuo kurio galėtų pajudėti šviesūs jausmai... – atsiduso Guru Guru.

Sraigė, vėžlys ir dar keli labai lėti gyvūnai slinko mišku, kad padėtų Guru Guru, tad jam teko apsišarvuoti kantrybe. Jis pasiėmė būgną, įšoko į transą ir ėmė šūkauti mongoliškai. Mongolija buvo jo sapnų pasaulio centras, į kurį nuolat važiuodavo traukiniu su Mylimąja. Po kelerių metų Guru Guru suvokė, kad tai buvo kitas žmogus - veido sapne nesimatė. Guru Guru vis dar gyveno sapne ir tuo nė kiek neabejojo.

Užplūdo reginiai. Mylimosios veidas pavirto pilku debesiu, ir pradėjo kristi pirmieji lietaus lašai. Nukritę ant žemės jie šnypštė. Ne ašaros, bet sieros rūgštis. Be ugnies sudegė meilė, užgeso širdis. Guru Guru dar kartą pažvelgė į dangų, tikėdamasis pamatyti jos veidą, bet debesio nebuvo, tik švietė saulė.

Ir ta saulė buvo... Nupiešta, o gal atridenta dangaus skliautu iš artimo (tik jau ne tolimo!) kosmoso platybių. Išgelbės greitis, taip, šviesos greitis, aplenktas, pažabotas, bet liūdnas. Netrukus atslinko Sraigė ir Vėžlys.

- Pažaiskime lenktynių, ir jeigu mes aplenksime tave, dings visi košmarai, ir tu vėl būsi linksmas ir laimingas.

- Neįmanoma!

- O tu pabandyki!

Ir Guru Guru lėtai, lėtai ėmė šliaužti debesimis. Ne, tai ne silpnumas, bet palaima, ir galbūt todėl Sraigė ir Vėžlys šliauždami žeme aplenkė Guru Guru. Ne, Guru Guru nebuvo miręs, bet jis ir jau negyveno liūdesyje.

Ir kodėl Sraigė ir Vėžlys aplenkė Guru Guru? Gal todėl, kad jis bėgo debesų keliu greičiau už šviesą.

Kita vieta, kitas laikas, viskas kita