Griuvėsiai

Taigi, iš visų pusių Guru Guru supo ūkanos. Ūkai? Ne, tai buvo obelų žiedai, išsiskleidę rudenį. O gal ir sakuros toje vietoje (čia!) žydėdavo kiaurus metus, tiksliau, dieną žydėdavo, o naktį jos kaip eglutės su lemputėm: užsidegdavo ir krisdavo vyšnių žiedais...

Ne, tai buvo ne obelų žiedai. O kas? Tai buvo vyšnių uogienė. Kaip juokavo Kvartetas I, ne prie aukso, o prie jos reikėtų pririšti visas valiutas. Šis reginys taip sujaudino Guru Guru vaizduotę, tarsi jis klausytų senovės padavimų, šnekėtų su geraširdžiu vaiduokliu, nagu...

Pagaliau Guru Guru pasiekė senus griuvėsius. Matyt, kažkada čia būta sodybos, o gal ir kaimelio. Ar galima prisiminti namus, kurių nesi matęs? Ar griuvėsiai gali sukelti tikroviškus reginius? Guru Guru prisėdo ant pamatų akmens. Stebint griuvėsius galima išsigydyti nuo nemigos: kiauri stogai gydo net sunkiausią depresiją. Ši išvada itin keista, todėl reikia sukaupti jėgas ir palikti šią keistą vietovę. Sušlamėjo sparnai. Ne, tai ne Didysis Apuokas, tai buvo juodasis pasiuntinys Kranklys.

- Guru Guru, pasikliauki manimi, - tarė Kranklys, - šiandien tu nebūsi kelyje, nors ir tavo kojos ir nepaliks kieto asfalto paviršiaus.

- Be manęs negali keliauti Kelias! – sušuko Guru Guru.

- Čia tik griuvėsiai, bet kiek paslapčių! Reikia sukaupti jėgas ir skaityti sudužusių plytų memuarus, o gal neverta, nes visi atsakymai yra obelų žieduose, kuriuos nupūtė vėjas, - aiškino Kranklys.

- Ne, atsakymai pražysta sakuros žiedais. Štai atsakymas! – prieštaravo Barsukas.

Migla nemėgsta šešėlių, todėl griuvėsiai nepanoro augti nei virtualiai, nei kaip nors kitaip. Apie restauraciją Guru Guru nedrįso net ir pagalvoti. Tik sveikos plytos ir Barsukas gali mąstyti apie pelningas statybas.

- Ar juda iš vietos darbai? – paklausė Barsukas.

- Ką tu šneki? Kokios vietos? Aš matau kelią, bet nežinau kas eina keliu!

- Keliu eina laisvasis mūrininkas, - tarė Kranklys.

- Tas, kas eina, be vietos, o jei su vieta eina, tai niekur jis iš tikro neina, - paprieštaravo Guru Guru.

- Guru Guru, pakaks tos sofistikos... Pasiraitoki rankoves, griebki kastuvą ir prie darbų, - ragino Barsukas.

- Guru Guru, neskubėki: kastuvai kasa tik duobes, - pridūrė Kranklys, - gal aš jau miręs? Nežinau... O gal todėl, kad nieko nežinau, aš mėgstu griuvėsius ir kapines...

- Ir kokia čia laimė? – nustebo Guru Guru.

- Kartais prisiminimai sukrečia labiau nei mirtis... – kranktelėjo ir nuskrido.

Prisiminimų griuvėsiai, liūdnas rytas, sausra