Užrakintas dangus

Jūs jau cykiai visi miegat

O aš ieškau pelėdos

Ne tos, apie kurią pasakyta

Pelėdos nėra pelėdos

Paprastos pelėdos

Kuri peles ėda

Naktį nemiega

Viską mato, bet yra nematoma

Sušlamėjo galingi sparnai, atskrido Didysis Apuokas.

Šiąnakt lijo žvaigždėm

Kai gimiau tarė tėvas

Šiąnakt buvo satori

Kai gimiau pasakiau

Nors mirtis visada

Ant suolelio parimus

Laukia mano vėlės

Aš keistokai ramus

- Gimei šiąnakt, mirsi vakar. Ant suolelio miega mirtis ir nepabunda... – pastebėjo Didysis Apuokas.

Gimiau rytoj, patikslinsiu

Kodėl?

Aš šito nežinau

- Pabandyki negimti.

- Pasakyk tai mano motinai.

- Verčiau išgersiu arbatos.

- Skanaus, ir aš gurkšnoju šaltą orą...

Ir išties būtų gera atsigaivinti, arbata padeda ištverti visus sunkumus. Po pusvalandžio jie jau sėdėjo prie apvalaus kelmo. Oficiantai šikšnosparniai atskraidino dvi stiklines, didžiulį arbatinuką ir meduolių lėkštę. Guru Guru drąsiai paragavo.

- Stipru? – atsargiai pasiteiravo Didysis Apuokas.

- Žalia...

Deja, nedžiugino vaišės. Guru Guru suspaudė širdį, aptemo akys. Jis niekaip negalėjo suprasti, kur, ir kodėl jis keliauja, todėl atsargiai paklausė:

- Gerbiamas šeimininke, ačiū už pastogę ir vaišes, gal būt jūs galite pasakyti, kas nutiks, kai aš sužinosiu savo kelionės tikslą?

- Žinoti - tai prisiminti!

- Prisiminti - tai pamiršti...

- Pamiršk, tada prisiminsi!

- Pamiršau, kaip prisiminti, ir kaip pamiršti pamiršau... Apie ką aš čia?

- Apie save...

- Save? Savą save?

- Tikrą save.

- Juk viskas netikra, pasaulis - tik iliuzija...

- Nežaiski žodžiais, nes tapsi marionete, - rūsčiai įspėjo Didysis Apuokas.

- O mes juk Žaidime. Ir pasirinkimo neturim. Žaidimas žaidžia su mumis. Mes iliuziškai su juo.

- O aš galvojau, kad tu esi Guru, o pasirodo tu tik rašytojas, - nusiminė Didysis Apuokas

- Aš ne rašytojas. Aš kalbėtojas. Ir tylėtojas. Kaip kada?

- Negirdžiu tavo tylos, - abejojo Didysis Apuokas.

- Atleisk, per garsiai tylėjau, dabar kaip, geriau?

- Netriukšmauk!

- Kiekviena vasara man atneša vis daugiau šalčio, o dienos - vis daugiau tamsos. Trokštu išvysti neperkopiamą sieną, noriu sustoti, pailsėti, bet tolumoje veriasi, vis veriasi nepasiekiami horizontai...

- Guru Guru, tu gali pasiekti tik dangų, kuris, deja, užrakintas deimantiniu žvaigždžių raktu.

- Skaudu žiūrėti į naktį...

Pilis, pilko rūko šydas, bematė valanda