Nepaskandinamas minčių luotas

Prapliupo lietus: keikiasi, plūstasi debesys, patvinsta keliai. Tik luotas, iš vientiso minčių medžio išskaptuotas laivelis nugali stichiją. Ir tada miškas dovanoja ne tik storą medžio kamieną, bet ir baltas eiles:

pas mus
tu ramus
aš nervuotas
kaip uotas

- Nervingai nervuotas? Ar uotas tai otas? – pasipiktino Guru Guru, - nesąmones pliurpia patvinusi giria. O gal šios lingvistinės klaidos - tai posūkis į moksliškai iškertamą prietarų gelmę, todėl reikia panirti itin giliai. Ar sugebėsiu?

eisiu kiaurai
kiaurai
rai
rai
rai

Plauksiu giliai
Prie pat dugno
Esu beveik ryklys

Potvynio ryklys rėkė visa savo ryklė: rai, rai, rai...

o aš žudžiau žuvis
apsimtęs meškeriotoju
jos visos gyvos ir gražios

Kažkaip Guru Guru sugebėjo atsiriboti nuo ryklio pomėgių ir asmenybės (ar jis asmuo?), ir sportiškai irkluodamas plaukė slidžiu pavandenijusiu asfalto paviršiumi. Tik ne dėl sportinio laimėjimo, ne dėl olimpinio aukso, ne dėl aplodismentų.

- O dėl ko, arba kodėl aš plaukiu?

Ši įtartina mintis (visos jos tokios!) skandino, smaugė Guru Guru. Apdairiai, senu kaliošu (purvabrydžiu!) šalia plaukiantis, Barsukas patikslino:
- Dėl pinigų, dėl ko gi daugiau?

Toli sužaibavo.
Žaibas kalbėjo
Dum dum dum
Paprastai jis tyli

Tik tada paaiškėja kelionės tikslas, kai prabyla žaibas, kuris nušviečia kelią itin ryškiai, bet ir itin trumpai, kad pastebėjęs šviesą neapaktum, nepaklystum, nesustotum. Kelionė visada laki, beformė, neapčiuopiama nei ranka, nei mintimi. Bangų laiptai neutralizuoja pėsčio žingsnio ilgį, ir kiekviena banga fatališkai šiaušiasi, todėl bet koks ėjimas vandeniu pavirsta grimzdimu į lietų. Už upės ribų nėra dangiškų kopėčių, tik drungnas debesų lieptas į nežinią.

Nebylioje srovėje nuskendo vanduo, atėjo sausa atsisveikinimo akimirka, ir upė sugrįžo juodu asfaltu. Atgal.

Slidus asfaltas, paskendęs laikas, gyvas vanduo, dum, dum, dum