Publikuojame naujus Pranciškos Reginos Liubertaitės haiku, skirtus žiemai ir Lietuvai.

Publikuojame Kęstučio Rastenio eiles.

Publikuojame Maestro Algirdo Klovos tyrinėjimus, skirtus vis labiau Lietuvoje populiarėjančiam post folklorui bei vadinamajai world music. Nuotraukos - A.Klovos asmeninio archyvo, išskyrus, kur nurodyta kitaip.

Māris Martinsons. TYLI NAKTIS. BE CENZŪROS. ROMANAS. Vilnius: Metodika, 2012

Publikuojame naują poetės Dalios Jazukevičiūtės eilėraščių ciklą.

Prisipažinsiu (kiek gėda) - iki šiol Mariaus Ivaškevičiaus buvau skaitęs tik pjesę „Madagaskaras“. Patiko, net labai. Taiklu, skoninga, linksma ir liūdna vienu metu. Laikas bėgo, o kitų jo knygų taip ir nesusiradau. Užtat naujausioji - pjesė "Išvarymas. Vieno obuolio kronika" (Vilnius: Apostrofa, 2012) – mane susirado pati ir parbloškė savo įtaiga.

Džalāl ad-Dīn Muḥammad Balkhī (جلال‌الدین محمد بلخى‎), dar žinomas kaip Džalāl ad-Dīn Muḥammad Rūmī arba Maulana, Mevlana (1207 – 1273) - vienas žymiausių Islamo poetų mistikų, sufijus. Vertimas laisvas, ne visiškai pažodinis. Vertė m

Kodėl taip? Marko Palubenkos muzika – „paprasta“ (taip atrodo tik iš šalies, neįsigilinus), su juo paprasta bendrauti, jis paprastai „atsirado“ ir tapo nauja Lietuvos muzikos žvaigžde. Taigi Jūsų dėmesiui - paprastas pokalbis ir paprasta recenzija.

Tai - ketvirtasis Evelinos Daciūtės, žurnalistės, poetės, rašytojos, laiškas mums iš Kinijos. Autentiškas, su Evelinos fotografijomis.

Publikuojame režisūrą LMTA studijuojančio Haroldo Baubino (g. 1992) eiles.

Publikuojame Audingos Satkūnaitės eiles.

Publikuojame Olego Aleksejevo, grupės "Biplan" gitaristo, dainų autoriaus prozos kūrinį.

Tradicija yra tai, kas perduodama. Ji yra tai, kas išlieka pastovu nuolatinėse Lietuvos istorijos ir gyvenimo metamorfozėse. Tai autentiškas patikimų tautinės kultūros vertybių šaltinis, maitinantis visas kultūros ir tautinio mentaliteto ląsteles.[1] Publikacija tiria naujųjų tradicionalistinės pakraipos religinių judėjimų doktrinų Lietuvoje filosofines ir pasaulėžiūrines ištakas. Joje dėmesys sutelkiamas į tas įtakingiausias praeities ir XX a. tradicionalistines koncepcijas, kurios turėjo stipriausią poveikį įtakingiausiems dabartiniams mūsų šalies naujiesiems religiniams judėjimams (toliau – NRJ) atsirasti.

Reikia mokėti priimti žodžius, ištartus nors ir vaiko, jei juose slepiasi tiesa ir nebijoti atmesti to, kas išsakyta nors ir pono dievo, jei tuose žodžiuose nėra tiesos. Tokių pono dievo rolėje tikrai nemažai sutinkame gyvenime.

Nekrofiliją aprašė dar Herodotas. Kanibalizmą praktikuodavo neandertaliečiai. Deja, tokių iškreiptų požiūrių į mirtį pasitaiko iki šiol, tačiau didžiulio pavojaus civilizacijos išsigimimui jie lyg ir nekelia. Kodėl „lyg ir“? Nepagarba mirčiai (o pirmiausia – žmogui) tapo madinga, čiotka, priimtina ir net gerbtina. Tai mums įskiepyti bando lavonmenio kūrėjai. Vienas jų prasibrovė ir į Lietuvą. Jo preparuoti mirusių žmonių kūnai - pasityčiojimas iš bet kokio žmogiškumo. Įdomu, ar bent viena(s) sutiko, kad po mirties iš jo(s) būtų taip tyčiojamasi? Šio straipsnio ankstesnė versija jau buvo publikuota, tačiau dabar itin suklestėjus lavonmeniui, manome, jog yra itin aktuali.