*
Skaistė nepajėgė Vykinto paguosti. Nejaugi, nepakanka meilės? Argi reikia kažko daugiau? Skaistė, puolė į neviltį, kai Vykintas nustojo kovoti. Baisu buvo žiūrėti į vaiduoklį. Geriau jau Vykintas pyktų ant viso pasaulio ir kariautų su vėjo malūnais.
- Vykintai, kas atsitiko? Gal tu sergi?
- Aš kasdien daužau galvą į sieną ir negaliu jos pramušti...
- Vykintai, tau reikia atsipalaiduoti, nusiraminti, - guodė Skaistė.
- Negaliu... visos pastangos beprasmės. Nematau jokios išeities. Tapsiu padugne, pradėsiu gerti. Noriu užsimiršti, nebūti, neegzistuoti... Skaiste, palik mane, aš jau žuvęs žmogus...
- Vykintai, jaučiu, kad dar ne viskas prarasta, šiąnakt Rasos ir šis vakaras ypatingas... Išvirsiu arbatos, o tu sodo pavėsinėje pabūk vienas, atsipalaiduok, nusiramink, aš tau netrukdysiu, viską apmąstyk, pasverk... - nepasidavė žmona.
- Gerai, Skaiste, gersiu arbatą iki ryto, o tada pakilsiu ir dingsiu amžinai...
Vykintas pajuto, kad skruostu rieda ašara. Pirmoji ir, galbūt, paskutinė.
*
Sunku gerti karšta, deginančią arbatą, karčius karjeros griuvėsius. Matiniame stiklinės dugne nebuvo jokių prošvaisčių - tik žolelių tirščiai, lėkšti naivuolių burtai. Bejėgė vakaronė. Vykintas iš odinio portfelio ištraukė butelį ir sudrebėjo, jam pasivaideno, kad degtinėje plūduriuoja sunkus skenduolio akmuo ir skęsta pakaruoklio kilpa. Neverta stebėtis. Ugninis vanduo gali greitai sukapoti žmogaus gyvenimą į pagiringus purvo gabalus. Po sunkia velėna, duobės dugne beviltiška surinkti girtą laimės dėlionę. Nepadės nei žydinčios našlaitės, nei juodos kapinių varnos.
*
Vykintas vis dar delsė atkimšti butelį. Gera džiaugtis, gal būt, paskutine blaivia akimirka. O kur skubėti? Danguje jau užsakyta detoksikacijos palata. Tuoj neliko jokio atstumo nuo pirmo iki paskutinio degtinės gurkšnio. Arbata vis dar kvepėjo gaivia Šri Lankos žole. Kaip liūdna užgęsti.
*
Į veidą pūstelėjo Auštrinis. Vykintas prisiminė viesulo išguldytas pušis. Gyvenimo prasmė įslaptinta. Aiškūs tik vėjo tikslai - griauti, naikinti, niokoti...
- It sausas medis krisiu ant žemės, o švarus laikas nuplukdys mano pageltusias mintis į šventą girią. Tai kas, kad horizontas atviras ir niekada nemeluoja. Gamta neturi siekių, tuštumą slepia dangus. Sukasi beverčių akimirkų kaleidoskopas. Vėją veja žolė, į debesis kopia gėlės, šoka žaibai. Visi laimingi. Kenčia tik žmogus.
*
Nejučia Vykintas išgirdo, kaip garsiai čirškia svirpliai. Jį pribloškė galinga triukšmo tyla. Skardūs garsų verpetai sukosi ratu. Švelnūs virpesiai persunkė orą miško kvapais. Slidi mėnulio trauka vos pastebimu rūku apgaubė pavėsinės stalą. Svyravo stiklinė. Paskutinis arbatos rečitalis.
*
Užburta naktis skanavo rudus cukraus gabaliukus ir aštriu smilgos peiliu raikė šokoladinį tortą. Nuo debesų nukrito baltos čerpės. Ledinė kruša nakties gelmėje prabadė gilius minčių šulinius. Vykintas įkvėpė nakties galią, gurkšnį gyvo vandens.
*
Svirplių orkestro aukštakrosnėje ištirpo liūdnos Vykinto mintys. Talpi rimties akimirka pavirto atomine bomba. Sprogo juoda skausmo spalva. Dangus debesyse palaidojo Vykinto kančias.
*
Paskatintas šviesių minčių, Vykintas džiugiai atkimšo butelį. Iš gurklio ant žolės tekėjo skaidrus upelio vanduo. Nepaliestoje degtinėje ištirpo skausmas ir gyvenimo nuodai.
Vilnius, 2012 m.
