Trečiadienis, lapkričio 04 d.
Šiuolaikinės Lietuvos tapybos kontekste Zitos Jusevičiūtės-Tarasevičienės kūryba išsiskiria intensyvia koloristine raiška, emociniu ekspresyvumu ir nuolatiniu meninės kalbos ieškojimu. Jos tapybinis pasaulis grindžiamas ne tiek išorinio regimojo pasaulio atkūrimu, kiek vidinių būsenų, nuotaikų, asociacijų ir spontaniškai kylančių vaizdinių perteikimu. Menininkės drobėse spalva tampa savarankiška plastinės raiškos priemone, potėpis – emocinio impulso ženklu, o kompozicija – dinamiška erdve, kurioje susitinka atsitiktinumas, intuicija ir sąmoningas meninis sprendimas.
Zitos Jusevičiūtės-Tarasevičienės kūryba įdomi tuo, kad joje abstrakcija nėra vien formalus atsiribojimas nuo tikrovės. Priešingai, abstrakti forma tampa savitu tikrovės pažinimo būdu, leidžiančiu atskleisti sunkiai žodžiais nusakomus žmogaus santykio su aplinka, gamta, laiku ir pačia būtimi aspektus. Menininkės paveiksluose regimojo pasaulio fragmentai transformuojami į spalvines struktūras, linijų judėjimą, faktūrinius sluoksnius ir ritmines kompozicijas.
Svarbu pažymėti, kad abstrakcija šiuo atveju nėra uždara, žiūrovui neprieinama vaizdinė sistema. Ji veikiau siūlo atvirą interpretacijos lauką. Paveikslas netampa vienos konkrečios istorijos iliustracija – jis skatina žiūrovą kurti savąjį pasakojimą, atpažinti jame asmeninės patirties atgarsius, emocinius išgyvenimus ir asociacinius vaizdinius.
Aš, menotyrininkė Onutė Gaidamavičiūtė, analizuodama tapytojos kūrybą, išskiriu jai būdingą dinamiškumą, koloristinį ekspresyvumą, atvirumą eksperimentams ir kūrybinę drąsą. Šios savybės leidžia suvokti menininkės tapybą kaip nuolat besikeičiantį, individualios meninės patirties formuojamą procesą.
Zita Virginija Jusevičiūtė-Tarasevičienė gyvena ir kuria Kaune. Jos kūrybinis kelias išsiskiria tuo, kad profesionalios tapybos link ji pasuko ne tradiciniu, akademinio išsilavinimo ir nuoseklaus profesinio rengimo keliu. Kaip nurodoma menininkės biografiniuose pristatymuose, tapybos pasaulį ji atrado jau užauginusi vaikus, nors susidomėjimas vaizduojamąja kūryba lydėjo nuo vaikystės.
Pirmieji piešiniai mokyklinių sąsiuvinių paraštėse, ankstyvas polinkis į vizualinę raišką ilgainiui virto sąmoningu poreikiu kurti. Menininkė tapybos technikos mokėsi privačiai, gilinosi į spalvų derinimo, dažų naudojimo, pagrindo paruošimo ir kitas praktines tapybos problemas. Ši aplinkybė svarbi ne vien biografiniu požiūriu. Ji leidžia atkreipti dėmesį į individualios kūrybinės patirties reikšmę formuojantis menininkės estetikai.
2022 m. publikuotame Šarūnės Kutinskaitės-Būdavienės interviu tapytoja pasakoja apie savo kūrybinio kelio pradžią, santykį su tapybos procesu ir vidinį poreikį kurti. Menininkės pasakojime atsiskleidžia spontaniškas, tačiau intensyvus santykis su kūryba: tapyba jai nėra vien profesinė veikla ar iš anksto suplanuotas darbas. Tai vidinis poreikis, įtraukiantis į savitą laiko ir erdvės patyrimą.
Ypatingą reikšmę menininkė teikia aliejinei tapybai, kurios technologinės savybės leidžia ilgiau dirbti su spalva, koreguoti kompoziciją, išlaikyti dažo gyvybingumą. Tačiau jos kūrybinėje praktikoje svarbi ir kitų technikų patirtis. Tai liudija nuolatinį domėjimąsi skirtingomis plastinės raiškos galimybėmis.
2019 m. Z. Jusevičiūtei-Tarasevičienei suteiktas Lietuvos meno kūrėjo statusas. Per kūrybinės veiklos laikotarpį ji surengė daugybę personalinių parodų, dalyvavo grupinėse ekspozicijose, tarptautiniuose projektuose ir pleneruose. Jos kūryba pristatyta Lietuvoje, Airijoje, Vokietijoje, Italijoje, Latvijoje ir kitose šalyse.
Ši parodinė patirtis svarbi suvokiant menininkės kūrybos raidą. Ji rodo ne tik aktyvų dalyvavimą kultūriniame gyvenime, bet ir nuolatinį savo tapybinės kalbos tikrinimą įvairiuose kontekstuose.
Vienas svarbiausių Zitos Jusevičiūtės-Tarasevičienės kūrybos aspektų – jos meninės kalbos nevienalytiškumas. Abstrakcija čia nėra visiškai izoliuota nuo figūratyvumo ar atpažįstamų tikrovės motyvų. Priešingai, skirtingais kūrybos laikotarpiais galima pastebėti įvairias perėjimo formas, kai realybės fragmentai palaipsniui transformuojami į savarankiškus spalvinius ir kompozicinius darinius.
Profesorius Remigijus Venckus, straipsnyje „Abstrakčios tapybos žaismas“ aptardamas menininkės kūrybą, atkreipia dėmesį į jos formos ir siužeto nevienalytiškumą. Vienuose darbuose dar išlieka atpažįstamų tikrovės objektų ar subjektų, kituose pagrindinę reikšmę įgyja potėpis, spalvos žaismas ir dažo nutekėjimo efektai.
Šis pastebėjimas leidžia įžvelgti svarbią menininkės kūrybos savybę – abstrakcija jos tapyboje formuojasi ne kaip griežta stilistinė taisyklė, bet kaip atviras vizualinis procesas. Figūratyviniai motyvai gali tapti abstrakčių kompozicijų atspirties taškais, o abstraktūs vaizdiniai kartais sužadina asociacijas su kraštovaizdžiu, gamtos reiškiniais, urbanistine aplinka ar sunkiai apibrėžiamomis organinėmis struktūromis.
Šiuo požiūriu menininkės kūryboje svarbus ne galutinis objekto atpažinimas, bet jo transformacijos procesas. Tai, kas pradžioje galėjo būti konkretaus regimojo pasaulio įspūdis, paveiksle tampa spalvos, linijos, ritmo ir faktūros santykių visuma.
Abstrakcija leidžia atsisakyti tiesioginio pasakojimo ir suteikia pirmenybę vizualinei patirčiai. Žiūrovas ne tiek stebi pavaizduotą objektą, kiek dalyvauja jo kūrimo procese – mintyse jungia atskirus fragmentus, ieško formų sąsajų, kuria galimus vaizdinius.
Taigi Z. Jusevičiūtės-Tarasevičienės kūryboje abstraktumas nėra vien estetinis pasirinkimas. Jis tampa mąstymo ir pasaulio interpretavimo būdu.
Analizuojant Zitos Jusevičiūtės-Tarasevičienės tapybą, išskirtinio dėmesio nusipelno koloritas. Spalva jos kūryboje nėra tik formą užpildantis elementas. Ji tampa savarankiška emocinės ir plastinės raiškos priemone, kuriančia paveikslo nuotaiką, struktūrą ir vidinę įtampą.
Aš, menotyrininkė Onutė Gaidamavičiūtė, 2023 m. publikacijoje „Įvairiaspalvė Zitos Tarasevičienės kūryba“ ypač akcentuoju koloristinį ekspresyvumą. Ši savybė tampa vienu esminių menininkės individualaus stiliaus bruožų.
2024 m. recenzijoje „Spalvų žaismėje“, aptardama Prienų Justino Marcinkevičiaus viešojoje bibliotekoje surengtą tapytojos parodą, menotyrininkė Onutė Gaidamavičiūtė dar išsamiau analizuoja spalvinių santykių įvairovę. Ji išskiria šaltų, dramatiškų mėlynų ir juodų tonų bei šiltų rausvų ir žalsvų atspalvių sąveiką. Spalvinės dėmės, štrichai ir tekstūros sukuria vibruojančio, daugiasluoksnio vaizdo įspūdį.
Šis koloristinis aktyvumas leidžia kalbėti apie spalvą kaip apie savotišką emocinę kalbą. Jos reikšmė nėra pastovi ar vienareikšmė. Mėlyna gali kurti erdvės gilumo, ramybės arba melancholijos įspūdį, juoda – suteikti kompozicijai dramatizmo, geltona ar rausva – sustiprinti šviesos ir energijos pojūtį. Žalsvi tonai gali kelti asociacijas su gamtos gyvybingumu, tačiau jų santykis su kitomis spalvomis gali sukurti ir visiškai kitokią emocinę atmosferą.
Svarbu tai, kad menininkė nesiekia spalvų subordinuoti vienai iš anksto numatytai prasmei. Spalvinė kompozicija dažnai grindžiama kontrastais, netikėtais deriniais ir spontaniškais sprendimais. Todėl paveikslas tampa ne statiška spalvinių plotų sistema, o dinamiška vizualine struktūra.
Galima teigti, kad spalva Z. Jusevičiūtės-Tarasevičienės kūryboje atlieka kelias funkcijas: formuoja kompoziciją, kuria erdvę, perteikia emocinę būseną ir skatina asociatyvų žiūrovo mąstymą.
Ypač svarbus spalvų tarpusavio santykių ritmas. Vienuose darbuose spalvinės dėmės susilieja į vientisą, harmoningą visumą, kituose jos susiduria, priešinasi viena kitai, kuria vizualinį konfliktą. Ši įtampa leidžia kalbėti apie menininkės koloristiką kaip apie nuolatinį pusiausvyros tarp harmonijos ir disharmonijos ieškojimą.
Kitas svarbus Zitos Jusevičiūtės-Tarasevičienės tapybos aspektas – aktyvus potėpis ir gestinė raiška. Jos kūryboje tapybos procesas dažnai tampa matoma paveikslo struktūros dalimi. Potėpis nėra paslepiamas po glotniu dažų sluoksniu, priešingai, jis išsaugo savo judesį, kryptį, intensyvumą ir emocinį krūvį.
Onutė Gaidamavičiūtė 2024 m. recenzijoje „Spalvų žaismėje“ pastebi spontanišką, netgi akcionistinio pobūdžio kompozicijų charakterį. Menotyrininkė išskiria paveikslų muzikalumą, žaismingumą, spalvų ir faktūrų vibraciją.
Šie pastebėjimai leidžia menininkės kūrybą sieti su gestinės abstrakcijos principais. Žinoma, tai nereiškia, kad jos tapybą reikėtų tiesiogiai tapatinti su konkrečia istorine abstrakčiojo ekspresionizmo kryptimi. Veikiau galima kalbėti apie tam tikrą giminingumą, pasireiškiantį kūnišku tapymo procesu, spontanišku veiksmu ir potėpio emocine reikšme.
Potėpis čia tampa menininkės buvimo drobės erdvėje ženklu. Jis fiksuoja ne tik rankos judesį, bet ir tam tikrą laiko momentą, emocinį impulsą, kūrybinio veiksmo intensyvumą.
Svarbu ir tai, kad spontaniškumas nebūtinai reiškia atsitiktinumą. Netikėtas dažo nutekėjimas, persidengiantys potėpiai ar netolygūs spalviniai plotai gali būti įtraukiami į bendrą kompozicijos struktūrą. Tokiu būdu atsitiktinumas tampa kūrybinės sistemos dalimi.
Menininkės tapybos procese galima įžvelgti nuolatinį dialogą tarp kontrolės ir laisvės. Viena vertus, kūrėja sąmoningai renkasi spalvas, kuria kompozicinius santykius, formuoja paveikslo struktūrą. Kita vertus, ji palieka vietos netikėtumui, spontaniškai atsirandančioms formoms ir dažo judėjimui.
Būtent ši įtampa tarp sąmoningo sprendimo ir intuicijos suteikia jos tapybai gyvybingumo.
Zitos Jusevičiūtės-Tarasevičienės paveiksluose erdvė nėra suprantama tradiciškai – kaip perspektyvinė aplinka, kurioje išdėstomi konkretūs objektai. Abstrakčiose kompozicijose ji kuriama spalvų, dėmių, potėpių ir faktūrinių sluoksnių sąveika.
Spalvų ir tekstūrų vibracija leidžia pastebėti, kad menininkės drobėse vizualinis gylis formuojamas ne tiek linijinės perspektyvos principais, kiek spalvinių sluoksnių persidengimu, jų intensyvumo kaita ir skirtingų plastinių elementų santykiais.
Vienur spalvinės struktūros atrodo tarsi išnyrančios iš paveikslo gelmės, kitur jos veržiasi į pirmąjį planą, kurdamos judėjimo ir erdvinio neapibrėžtumo pojūtį. Tokia erdvė nėra statiška. Ji kinta priklausomai nuo žiūrovo žvilgsnio, nuo to, kuri spalvinė ar faktūrinė struktūra pirmiausia patraukia dėmesį.
Daugiasluoksniškumas svarbus ne tik formos, bet ir prasmės požiūriu. Paveikslo paviršius tampa savotiška patirčių sankaupa, kurioje skirtingi tapybiniai veiksmai, nuotaikos ir vaizdiniai egzistuoja vienu metu.
Šiuo aspektu menininkės tapybą galima suvokti kaip atvirą vizualinį lauką, kuriame nėra vieno privalomo žiūrėjimo kelio. Žvilgsnis juda nuo vienos spalvinės dėmės prie kitos, sustoja ties ryškesniu potėpiu, vėl grįžta prie anksčiau pastebėto fragmento. Tokiu būdu pats paveikslo suvokimas tampa aktyviu procesu.
Vienas reikšmingiausių menininkės kūrybos ciklų – „Gyvenimas pilnas chaoso“. Jau pats pavadinimas nurodo į platesnę egzistencinę problematiką ir kviečia abstrakčiąją tapybą skaityti ne tik kaip spalvų ar formų žaismą, bet ir kaip šiuolaikinio žmogaus patirties refleksiją.
Chaoso sąvoka šiame kontekste gali būti interpretuojama keliais lygmenimis. Pirmiausia ji nurodo į kasdienio gyvenimo nepastovumą, įvykių gausą, prieštaringus išgyvenimus ir nuolat kintančią žmogaus aplinką. Tačiau chaosas gali būti suvokiamas ir kaip kūrybinės energijos šaltinis – būsena, iš kurios gimsta naujos formos, netikėti spalviniai santykiai ir individualūs vaizdiniai.
Šiuo požiūriu ciklo pavadinimas tampa savotišku menininkės pasaulėžiūros raktu. Chaosas nėra vien destruktyvus reiškinys. Jis gali būti produktyvus, atveriantis galimybę kurti, eksperimentuoti, atrasti ir iš naujo organizuoti vizualinę tikrovę.
2023 m. paroda „Gyvenimas pilnas chaoso“ buvo pristatyta Lietuvos Respublikos ambasadoje Latvijoje. Šį kūrybos etapą aptarė profesorius Remigijus Venckus, atkreipęs dėmesį į menininkės santykį su abstrakčiąja raiška ir kūrybos procesu.
Ciklo kompozicijose svarbus ne vien spalvinių elementų gausumas, bet ir jų tarpusavio įtampa. Spalvos, linijos ir dėmės gali susidurti, persidengti, išsiskirti ar susijungti į naujas struktūras. Tokiu būdu paveikslo vidinė organizacija tampa analogiška nuolat kintančiam gyvenimo procesui.
Galima teigti, kad šiame cikle menininkė ieško ne chaoso panaikinimo, o jo vizualinės struktūros. Tapyba tampa priemone, leidžiančia neapibrėžtumą paversti regima, patiriama forma.
Tai suteikia ciklui ir platesnį filosofinį matmenį. Žmogaus gyvenimas nėra visiškai kontroliuojamas ar iš anksto nuspėjamas. Jame susipina atsitiktinumas ir pasirinkimas, netikėtumas ir patirtis, harmonija ir konfliktas. Šiuos prieštaravimus abstrakčioji tapyba gali perteikti itin įtaigiai, nes jai nebūtina remtis konkrečiu siužetu.
Kitą svarbų kūrybinės raiškos lauką sudaro ciklai „Juodas sidabras“ ir „Odė rudeniui“. Jie leidžia pastebėti menininkės polinkį kurti ne tik dinamiškas, ekspresyvias, bet ir subtiliau niuansuotas spalvines struktūras.
Ciklo „Juodas sidabras“ pavadinimas pats savaime yra intriguojantis. Jame susijungia dvi skirtingas asociacijų kryptis: juoda spalva siejama su tamsa, gelme, paslaptimi ir dramatizmu, o sidabras – su šviesos atspindžiu, šaltu spindesiu, rafinuotumu. Šių prasminių polių susidūrimas leidžia numanyti sudėtingesnę spalvinę ir emocinę dramaturgiją.
Onutė Gaidamavičiūtė, aptardama šį ciklą, išskiria šaltų spalvų, ypač mėlynos ir juodos, sąveiką su šiltesniais rausvais bei žalsvais tonais. Ši įvairovė leidžia kalbėti apie spalvinės raiškos lankstumą ir menininkės gebėjimą derinti skirtingos emocinės temperatūros atspalvius.
„Odė rudeniui“ pavadinimas atveria kitą interpretacinę kryptį. Ruduo meno istorijoje dažnai siejamas su laiko tėkme, brandos, kaitos, nykimo ir atsinaujinimo temomis. Tačiau abstrakčiojoje tapyboje šios asociacijos nebūtinai turi būti tiesiogiai vaizduojamos. Jos gali atsiskleisti per spalvų santykius, šiltų ir šaltų tonų dermes, kompozicijos ritmą ir bendrą paveikslo atmosferą.
Rudens motyvas šiuo atveju galėtų būti suvokiamas kaip metafora, leidžianti reflektuoti ne tik gamtos cikliškumą, bet ir žmogaus vidinį laiką. Tai brandos, prisiminimų, kaitos ir jautresnio santykio su aplinka būsena.
Svarbu pabrėžti, kad šių ciklų interpretacija turėtų būti tikslinama pagal konkrečių kūrinių reprodukcijas. Vien pavadinimai ir recenzijose pateikiami apibūdinimai leidžia išskirti temines kryptis, tačiau detalesnei ikonografinei ir plastinei analizei būtina remtis pačiais paveikslais.
Reikšmingas Zitos Jusevičiūtės-Tarasevičienės kūrybos bruožas – kai kurių abstrakčių paveikslų eksponavimas be individualių pavadinimų. Šią savybę savo 2024 m. recenzijoje išskiria Onutė Gaidamavičiūtė.
Paveikslo pavadinimas tradiciškai gali nukreipti žiūrovo dėmesį į konkretų motyvą, įvykių seką ar simbolinę reikšmę. Tačiau abstrakčiojoje tapyboje pavadinimo atsisakymas gali turėti kitokią prasmę. Jis leidžia vaizdui išlikti atviram, neapriboja jo viena interpretacija.
Žiūrovas, susidūręs su nepavadintu kūriniu, turi galimybę savarankiškai ieškoti jo prasminių atramų. Vienam žiūrovui kompozicija gali priminti gamtos reiškinį, kitam – kosminę erdvę, dar kitam – žmogaus emocinę būseną ar urbanistinės aplinkos fragmentą.
Šis interpretacijų daugialypiškumas yra vienas svarbiausių abstrakčiosios tapybos privalumų. Paveikslas tampa ne užbaigtu pasakojimu, o dialogo su žiūrovu pradžia.
Tačiau interpretacinė laisvė nereiškia, kad kūrinys neturi savo vidinės struktūros. Priešingai, kuo mažiau tiesioginių siužetinių nuorodų, tuo svarbesni tampa spalvos, kompozicijos, ritmo, proporcijų ir faktūros santykiai. Būtent jie formuoja paveikslo prasminį lauką.
Z. Jusevičiūtės-Tarasevičienės kūryboje šis santykis tarp vizualinės struktūros ir žiūrovo vaizduotės tampa itin aktualus.
Onutė Gaidamavičiūtė savo recenzijoje „Spalvų žaismėje“ išskiria menininkės paveikslų muzikalumą. Šis pastebėjimas leidžia atkreipti dėmesį į dar vieną svarbią jos tapybos savybę – vizualinio ritmo kūrimą.
Muzikalumas tapyboje atsiranda tuomet, kai spalvinės dėmės, linijos, potėpiai ir formos organizuojamos taip, kad žiūrovas pajustų tam tikrą judėjimo, pasikartojimo, kontrasto ir pauzės struktūrą. Tai nėra tiesioginis muzikos vaizdavimas. Veikiau tai vizualinis ritmas, kurį galima patirti žvelgiant į paveikslą.
Zitos Tarasevičienės kūriniuose tokį įspūdį gali kurti pasikartojantys spalviniai akcentai, skirtingų krypčių potėpiai, kontrastingų dėmių sąveika ir kompozicijos dinamiškumas.
Kai kuriose drobėse spalviniai elementai tarsi susilieja į vientisą melodinę liniją, kitose vyrauja ryškesnė ritminė įtampa. Tokia tapyba nėra statiška – ji skatina žvilgsnį judėti, reaguoti į spalvinius akcentus ir nuolat atrasti naujus kompozicijos ryšius.
Šiuo požiūriu tapytojos kūrybą galima apibūdinti kaip savotišką vizualinę partitūrą, kurioje kiekvienas potėpis, spalvinė dėmė ar linija atlieka tam tikrą ritminę funkciją.
9. 2026 m. parodos
Šie metai Zitai buvo itin produktyvūs. Ji surengė net penkias personalines parodas (vyko Kaune ne vienoje vietoje, tarp jų - Girstučio kultūros centre, Maironio literatūros muziejuje).
Nuo spalio 3 d. Zyplių dvare (Šakių r.) veikia Zitos Tarasevičienės paveikslų paroda KELIAS (arba TARP SPALVŲ IR BŪSENŲ), ir paroda veiks iki lapkričio 22 dienos. Parodoje dominuoja abstrakcionistiniai Zitos paveikslai, atlikti aliejaus technika. Parodoje pristatomi darbai, kuriuose susilieja abstrakcija, atpažįstami tikrovės fragmentai ir asmeninis kūrėjos emocinis pasaulis. Spalva čia tampa savita jausmų kalba, kviečiančia žiūrovą ne tik stebėti kūrinius, bet ir juos pajusti, atrasti savas asociacijas bei būsenas.
Beje, Zita Tarasevičienė lapkričio 14-15 d. jau antrus metus dalyvaus tarptautiniame menų festivalyje ART KAUNAS.
Nusprendžiau išsamiai išanalizuoti du naujausius Zitos Tarasevičienės paveikslus: GILIAI JŪROJE ir MIESTAS PO ODA.
Zitos Tarasevičienės paveikslas „GILIAI JŪROJE“ (akrilas, drobė) atsiveria kaip daugiasluoksnė, vizualiai intensyvi povandeninio pasaulio vizija, kurioje gamtos motyvai persipina su abstrakčia plastine raiška, spalvų dramaturgija ir paslaptinga gyvybės bei nykimo simbolika.
Tai nėra vien realistinis jūros dugno vaizdavimas. Paveikslas veikiau kuria savarankišką povandeninę tikrovę – pasaulį, kuriame atpažįstami gamtos pavidalai, tačiau jie nuolat transformuojasi, išnyra iš spalvinių sluoksnių ir vėl juose paskęsta. Žiūrovas kviečiamas ne tiek atpažinti konkrečius objektus, kiek patirti jūros gelmių atmosferą.
Pirmiausia dėmesį patraukia horizontali, į kelis vizualinius planus išskaidyta kompozicija.
Viršutinėje paveikslo dalyje dominuoja šviesūs žalsvi, turkio, melsvi ir gelsvi tonai. Jie sukuria vandens storymės įspūdį, tarsi šviesa dar pasiektų šią povandeninio pasaulio dalį. Čia formos lengvesnės, neapibrėžtos, fragmentiškos. Jos primena vandens augmeniją, koralus, jūros organizmus ir pro vandenį sklindančius šviesos atspindžius.
Vidurinėje dalyje spalviniai sluoksniai tankėja. Atsiranda ryškesnių struktūrų, tinkliškų, ląstelines formas primenančių darinių. Jie asocijuojasi su koralų kolonijomis, kriauklėmis, povandeninėmis struktūromis ar organiškais jūros gyventojų kūnais.
Apatinė paveikslo dalis tampa tamsesnė, sunkesnė, dramatiškesnė. Čia susitelkia sodrūs raudoni, bordo, oranžiniai, tamsiai mėlyni ir beveik juodi plotai. Jie primena jūros dugną, akmenų sankaupas, povandeninės gyvybės formas ir organinių medžiagų pasaulį.
Taigi kompozicija kuriama ne vien erdviniu, bet ir emociniu principu: nuo šviesos, lengvumo ir skaidrumo pereinama prie tankio, paslapties ir gelmės.
Svarbu tai, kad šios zonos nėra griežtai atskirtos. Jos persilieja, susiliečia, prasiskverbia viena į kitą. Tokia kompozicinė struktūra leidžia pajusti vandens judėjimą ir nuolatinę gamtos formų kaitą.
Spalva šiame kūrinyje yra ne tik vaizdavimo priemonė, bet ir pagrindinis emocinės raiškos instrumentas.
Paveikslo koloritas paremtas dviejų priešingų spalvinių polių sąveika:
Turkio, žalsva, melsva ir gelsva gama perteikia vandens skaidrumą, šviesos sklaidą, povandeninės erdvės paslaptingumą. Šios spalvos sukuria ramybės, gyvybingumo ir lengvumo pojūtį.
Raudona, purpurinė, oranžinė ir tamsiai mėlyna gama įneša dramatizmo, emocinės įtampos, organiškos energijos. Šios spalvos primena koralų, jūros augmenijos ir įvairių povandeninių organizmų pasaulį.
Ypač įdomus šiltų ir šaltų spalvų kontrastas. Raudoni ir oranžiniai plotai, išnyrantys iš mėlynai žalsvos aplinkos, sukuria vizualinius akcentus, kurie tarsi pulsuoja gelmėje.
Raudona čia nėra vien dekoratyvinė. Ji suteikia kūriniui gyvybės, tačiau kartu gali būti interpretuojama kaip nerimo, pažeidžiamumo ar net povandeninio pasaulio dramatiškumo ženklas.
Šaltos spalvos, priešingai, ne tik ramina, bet ir sukuria atstumo pojūtį. Jos leidžia pajusti, kad stebime pasaulį, kurio negalime iki galo pažinti ar kontroliuoti.
Taigi koloritas formuoja savotišką emocinę priešpriešą: grožis ir grėsmė, ramybė ir chaosas, gyvybė ir nykimas egzistuoja vienoje erdvėje.
Vienas stipriausių šio paveikslo meninių aspektų – jo faktūrinė ir linijinė įvairovė.
Žvelgiant į drobę, galima pastebėti keletą skirtingų plastinių raiškos būdų:
Laisvi, minkšti, persiliejantys potėpiai.
Smulkūs, pasikartojantys, tinklą primenantys linijiniai dariniai.
Netaisyklingos, ląstelines struktūras primenančios formos.
Tankūs, sodrūs dažų plotai.
Kontrastingi spalviniai fragmentai, kuriantys vizualinio judėjimo įspūdį.
Ypač išraiškinga centrinė paveikslo dalis, kurioje susipina tinkliškos struktūros. Jos primena koralų skeletus, jūros gyvūnų audinius, kriauklių struktūrą arba žvejų tinklus.
Šis motyvas suteikia paveikslui savotišką archeologinį pobūdį. Atrodo, tarsi žiūrėtume į seniai susiformavusią povandeninę ekosistemą, kurioje kiekviena forma turi savo istoriją.
Įdomu ir tai, kad kai kurios struktūros atrodo organiškos, o kitos – beveik mechaninės. Taip atsiranda gamtos ir žmogaus sukurto pasaulio sąveikos įspūdis.
Aliejinė tapyba suteikia galimybę išgauti skirtingą dažo tankį, persidengiančius spalvinius sluoksnius ir subtilius perėjimus. Šiame kūrinyje svarbus ne vien atskiras potėpis, bet ir bendras tapybinės medžiagos sluoksniavimas.
Faktūra tampa savotišku gelmės matu: kuo daugiau vizualinių struktūrų, tuo sudėtingesnė ir sunkiau aprėpiama atrodo vaizduojama erdvė.
Paveiksle nėra tradicinės perspektyvos, kuri aiškiai atskirtų pirmąjį, antrąjį ir trečiąjį planus.
Erdvė kuriama spalvų intensyvumu, formų persidengimu ir jų vizualiniu tankiu.
Viršutinė dalis atrodo tolimesnė, šviesesnė, tarsi skendinti vandens šviesoje. Apatinė dalis vizualiai priartėja prie žiūrovo, tampa sunkesnė, tamsesnė ir labiau apčiuopiama.
Tačiau šis įspūdis nėra absoliutus. Kai kurie ryškūs elementai išnyra iš skirtingų paveikslo zonų ir suardo nuoseklią erdvės hierarchiją.
Tai labai svarbu kūrinio suvokimui: žiūrovas negali patogiai įsitaisyti stebėtojo pozicijoje. Jo žvilgsnis nuolat juda, ieško atramos, bando atpažinti formas ir vėl jas praranda.
Paveikslas sukuria ne tiek konkrečią povandeninę vietovę, kiek panirimo į nežinomą, nuolat kintančią tikrovę patirtį.
Pavadinimas „Giliai jūroje“ yra labai reikšmingas. Jis nurodo ne tik geografinę ar gamtinę erdvę, bet ir leidžia kūrinį interpretuoti metaforiškai.
Jūros gelmė nuo seno siejama su pasąmone, žmogaus vidiniu pasauliu, atmintimi, paslėptais jausmais ir nepažintais egzistencijos klodais.
Šiuo požiūriu paveikslą galima skaityti keliais lygmenimis.
Pirmasis – gamtinis. Tai povandeninės gyvybės pasaulis, kuriame egzistuoja nepaprasta formų ir spalvų įvairovė. Koralų, augmenijos, vandens judėjimo ir jūros dugno asociacijos leidžia pajusti gamtos gyvybingumą.
Antrasis – psichologinis. Jūros gelmė gali simbolizuoti žmogaus pasąmonę. Šviesios viršutinės zonos primena sąmoningą, aiškiau suvokiamą pasaulį, o tamsūs apatiniai sluoksniai – gilesnes, ne visada įsisąmonintas emocijas.
Tinkliškos, persipynusios struktūros tokiu atveju galėtų būti suvokiamos kaip atminties, patirties ir išgyvenimų tinklas.
Trečiasis – egzistencinis ir ekologinis. Paveikslas leidžia susimąstyti apie trapų gamtos pasaulį. Grožis čia nėra idealizuotas ar sterilus. Jis tankus, sudėtingas, pažeidžiamas ir kartais net bauginantis.
Tamsūs plotai, ryškūs raudoni akcentai ir persipynusios formos gali kelti klausimą apie žmogaus santykį su gamta, jos išsaugojimą ir atsakomybę už pasaulį, kurio didelės dalies net nepažįstame.
Svarbu pabrėžti, kad tai yra galimos menotyrinės interpretacijos, o ne vienintelė kūrinio prasmė.
Vertinant „GILIAI JŪROJE“, svarbu atkreipti dėmesį į bendresnę Zitos Virginijos Jusevičiūtės-Tarasevičienės meninės kalbos specifiką.
Menininkės kūrybai būdinga abstrakcijos ir figūratyvumo sąveika, gamtos motyvų transformacija, emocinis koloritas, laisva kompozicija ir spontaniška tapybinė raiška.
Dailininkės kūryboje realybės fragmentai nėra tiesiogiai perkeliami į drobę. Jie tampa atspirties tašku vaizduotei, asociacijoms ir emociniams išgyvenimams.
Ypač reikšminga pačios menininkės išsakyta pozicija, kad ji tapo taip, kaip ją veda ranka, ir nesiekia, jog jos kūrinio vizija sutaptų su kiekvieno žiūrovo interpretacija.
Šis principas itin gerai atsiskleidžia „GILIAI JŪROJE“.
Kūrinys nėra uždaras pasakojimas. Jame nėra vieno privalomo perskaitymo. Kiekvienas žiūrovas gali atrasti savąją jūrą: vienam tai bus koralų sodas, kitam – povandeninis chaosas, trečiam – pasąmonės labirintas ar žmogaus vidinių būsenų žemėlapis.
Manau, kad būtent tokia interpretacinė laisvė yra viena svarbiausių šio paveikslo meninių vertybių.
Zitos Virginijos Jusevičiūtės-Tarasevičienės paveikslas „Miestas po oda“ (aliejus, drobė atveria itin įdomią interpretacinę erdvę, kurioje urbanistinis motyvas peržengia tradicinio miesto peizažo ribas ir tampa žmogaus vidinio pasaulio metafora. Jau pats kūrinio pavadinimas suponuoja dvejopą žiūros kryptį: miestas suvokiamas ne tik kaip išorinė architektūrinė ir socialinė aplinka, bet ir kaip žmogaus sąmonėje, atmintyje bei emocinėje patirtyje glūdinti struktūra.
Paveiksle miestas nėra aiškiai apibrėžtas, dokumentiškai atpažįstamas urbanistinis darinys. Jo kontūrai fragmentiški, persipynę, tarsi išnyrantys iš tirštos spalvinės ir faktūrinės aplinkos. Žiūrovo žvilgsnis fiksuoja architektūros fragmentus primenančias vertikales, langų ar fasadų ritmiką, horizontalių plokštumų sankirtas, tačiau šie elementai nėra sujungiami į vientisą, lengvai perskaitomą miesto panoramą. Jie veikiau iškyla iš tapybinio sluoksnio, vėl jame paskęsta, prarasdami aiškias ribas.
Tokiu būdu miesto vaizdinys įgyja savotišką archeologinį pobūdį. Atrodo, tarsi žiūrėtume į skirtingų laikotarpių urbanistinius sluoksnius, kuriuose susikaupę praeities pėdsakai, gyvenimo fragmentai, prisiminimai ir išgyvenimai. Miestas čia tampa atminties vieta – erdve, kurioje laikas ne tik teka, bet ir kaupiasi.
Ypač iškalbingas paveikslo koloritas. Jame vyrauja šaltų melsvų, pilkšvų, balkšvų ir tamsiai mėlynų tonų dermė, kurią pagyvina netikėti ochros, rusvos ir šiltos gelsvos spalvos blyksniai. Šaltos spalvos kuria tam tikrą atmosferinį neapibrėžtumą, primenantį ūkanotą miesto aplinką, tačiau kartu jos gali būti suvokiamos kaip vidinės, emocinės erdvės ženklai. Šiltesni spalviniai intarpai tampa savotiškais atminties, gyvybės ar žmogaus buvimo pėdsakais. Jie neleidžia kompozicijai nugrimzti į visišką šaltį ar melancholiją.
Svarbi ir tapybinė paveikslo struktūra. Skirtingo intensyvumo potėpiai, persidengiantys dažų sluoksniai, nutrintos ir vėl išryškintos formos sukuria vizualinio judėjimo įspūdį. Kai kur dažas atrodo tirštas, reljefiškas, kitur paviršius tampa lengvesnis, skaidresnis. Šis faktūrų kontrastas suteikia paveikslui materialaus gyvybingumo ir leidžia pajusti patį tapybos procesą. Drobė atrodo ne tiek užbaigtas, sustingęs vaizdas, kiek nuolat vykstantis formavimosi ir irimo procesas.
Kompozicijoje pastebima įdomi horizontalių ir vertikalių krypčių sąveika. Viršutinėje dalyje vyrauja horizontaliai išsidėsčiusios, debesų, atmosferos ar tolumoje atsiveriančios erdvės įspūdį keliančios spalvinės juostos. Apatinėje dalyje ryškėja fragmentiškos vertikalės, architektūrinės užuominos ir tamsesni, tankesni tapybiniai plotai. Šių krypčių sankirta kuria miesto struktūros įspūdį, tačiau neleidžia jos suvokti kaip stabilios, aiškiai apibrėžtos architektūrinės sistemos.
Ypatingą vaidmenį atlieka centrinė kompozicijos dalis, kurioje tamsesni pilkšvi ir melsvi plotai pereina į šviesesnes, beveik balkšvas formas. Šis spalvinis judėjimas gali būti interpretuojamas kaip tam tikras prasiskverbimas pro miesto paviršių, tarsi atsivertų gilesnis, po matomąja tikrove slypintis sluoksnis.
Pavadinimas „Miestas po oda“ leidžia šią vizualinę struktūrą susieti su žmogaus ir urbanistinės aplinkos santykiu. Miestas nėra tik vieta, kurioje žmogus gyvena. Jis tampa jo tapatybės, atminties, kasdienybės ir emocinių patirčių dalimi. Gatvės, pastatai, aikštės, langai ir kiti urbanistinės aplinkos elementai ilgainiui įsirašo į žmogaus sąmonę, tampa asmeninės istorijos fragmentais. Taigi miestas tarsi įauga į žmogų, o žmogus – į miestą.
Šiuo požiūriu kūrinio pavadinimas įgyja ir egzistencinį matmenį. Oda yra riba tarp vidinio ir išorinio pasaulio, tarp to, kas matoma, ir to, kas lieka paslėpta. Miestas „po oda“ gali reikšti nematomą urbanistinės tikrovės sluoksnį, kurį sudaro ne architektūriniai objektai, o jų sukelti išgyvenimai, prisiminimai ir emocijos. Tai miestas, kurio neįmanoma pamatyti vien akimis, nes jis egzistuoja žmogaus viduje.
Šiame kūrinyje ypač ryškiai atsiskleidžia Zitos Tarasevičienės gebėjimas derinti abstrakčiąją ir figūratyviąją raišką. Atpažįstami urbanistinės aplinkos fragmentai išlieka svarbūs, tačiau jie nėra pagrindinis vaizdo tikslas. Menininkė juos transformuoja į spalvinių, faktūrinių ir ritminių santykių sistemą. Todėl paveikslas vienu metu gali būti suvokiamas kaip miesto peizažas, abstrakti kompozicija ir žmogaus vidinio pasaulio metafora.
„Miestas po oda“ atskleidžia, kad menininkės abstrakcija nėra atsiribojimas nuo tikrovės. Priešingai, tai būdas prasiskverbti giliau už jos išorinį pavidalą, atskleisti tai, kas kasdienėje aplinkoje lieka nepastebėta. Miestas tampa ne vien architektūros visuma, bet gyvu, žmogaus patirtyje nuolat persikuriančiu organizmu.
Šis kūrinys leidžia teigti, kad Zitos Tarasevičienės tapyboje svarbus ne tik matomasis pasaulis, bet ir jo emocinis bei psichologinis atitikmuo. Menininkė tarsi kviečia pažvelgti į tikrovę ne iš išorės, o iš vidaus – ten, kur spalva, atmintis, patirtis ir vaizduotė susilieja į vieną nedalomą visumą.
Vertinant Zitos Jusevičiūtės-Tarasevičienės kūrybą šiuolaikinės Lietuvos dailės kontekste, svarbu atkreipti dėmesį į jos individualios meninės kalbos formavimąsi ir nuoseklų dalyvavimą kultūriniame gyvenime.
Menininkės kūryba nėra grindžiama vienos stilistinės formulės kartojimu. Joje pastebima formų, spalvinių sprendimų ir kompozicinių principų įvairovė. Šis atvirumas eksperimentams leidžia jos tapybą suvokti kaip nuolatinį ieškojimų procesą.
Kita vertus, tam tikri bruožai išlieka atpažįstami: koloristinis intensyvumas, aktyvus potėpis, spontaniškumas, dinamiška kompozicija ir abstrakčios bei figūratyvios raiškos sąveika.
Menininkės kūrybos sklaida Lietuvoje ir užsienyje, dalyvavimas pleneruose bei personalinėse parodose rodo aktyvų santykį su platesne meno aplinka. Jos kūriniai pristatomi ne tik tradicinėse galerijų erdvėse, bet ir muziejuose, bibliotekose, kultūros centruose bei kitose visuomeninėse institucijose.
Vis dėlto menininkės vietą Lietuvos tapybos lauke reikėtų vertinti ne vien pagal parodų skaičių ar geografinę sklaidą. Svarbiausia yra individualios plastinės kalbos savitumas ir jos gebėjimas užmegzti dialogą su žiūrovu.
Šiuo aspektu Zitos Tarasevičienės kūryba įdomi kaip nuolat kintanti abstrakčiosios tapybos praktika, kurioje spalva, gestas ir emocinė patirtis tampa pagrindiniais vaizdo organizavimo principais.
Zitos Virginijos Jusevičiūtės-Tarasevičienės kūryba atskleidžia abstrakčiosios tapybos galimybes perteikti sudėtingas žmogaus emocines ir egzistencines patirtis. Jos paveiksluose spalva tampa ne tik formos atributu, bet ir savarankiška prasmių kūrimo priemone, o potėpis – kūrybinio veiksmo, laiko ir individualios patirties ženklu.
Menininkės kūrybos savitumą lemia keli tarpusavyje susiję aspektai: intensyvus koloritas, spontaniška gestinė raiška, kompozicijų dinamiškumas, faktūrinis daugiasluoksniškumas ir atvirumas interpretacijoms. Šios savybės leidžia jos tapybą suvokti kaip nuolatinį dialogą tarp intuicijos ir sąmoningo meninio sprendimo, tarp atsitiktinumo ir kompozicinės tvarkos, tarp asmeninio išgyvenimo ir universalesnių būties klausimų.
Ypač reikšmingas ciklas „Gyvenimas pilnas chaoso“, kuriame chaoso sąvoka įgyja ne tik emocinę, bet ir filosofinę prasmę. Ji tampa šiuolaikinio pasaulio nepastovumo, žmogaus vidinių prieštaravimų ir kūrybinės energijos metafora. Tuo tarpu ciklai „Juodas sidabras“ ir „Odė rudeniui“ atveria galimybę kalbėti apie subtilesnius spalvinius santykius, laiko tėkmę ir emocinių būsenų kaitą.
Onutės Gaidamavičiūtės įžvalgos apie koloristinį ekspresyvumą, spontaniškumą ir tapybos muzikalumą padeda išryškinti svarbiausius menininkės kūrybos principus. Remigijaus Venckaus pastebėtas figūratyvumo ir abstrakcijos santykis papildo šį vaizdą, atskleisdamas platesnį jos meninės kalbos diapazoną.
Apibendrinant galima teigti, kad Zitos Tarasevičienės tapyba yra nuolatinis pasaulio kūrimo procesas. Kiekviena drobė tampa savarankiška erdve, kurioje spalva, forma, linija ir faktūra susijungia į naują vizualinę tikrovę. Šioje tikrovėje nėra vieno galutinio atsakymo ar privalomo perskaitymo būdo. Yra tik kvietimas žiūrėti, patirti, interpretuoti ir atrasti.
Būtent ši atvirumo, kūrybinės drąsos ir emocinio intensyvumo dermė sudaro esminį Zitos Virginijos Jusevičiūtės-Tarasevičienės tapybos savitumą.
Gaidamavičiūtė, Onutė. „Įvairiaspalvė Zitos Tarasevičienės kūryba“. Voruta, 2023 m. rugsėjo 1 d.
https://www.voruta.lt/rubrika/naujienos-2/page/116/
Gaidamavičiūtė, Onutė. „Spalvų žaismėje“. Radikaliai.lt, 2024 m. rugsėjo 27 d.
https://www.radikaliai.lt/be-problemu/5489-spalvu-zaismeje
Venckus, Remigijus. „Abstrakčios tapybos žaismas“. Kultūros kirtis.
https://culture.venckus.eu/daile/tapyba/abstrakcios-tapybos-zaismas/
Venckus, Remigijus. „Tapyba į gyvenimą įneša chaoso, o gyvenimas chaosą grąžina į tapybą“. Kultūros kirtis.
https://culture.venckus.eu/category/daile/tapyba/
Kutinskaitė-Būdavienė, Šarūnė. „Kūrėjos ateitį išpranašavo dėstytojo sapnas“. Kauno diena, 2022 m. balandžio 18 d.
Maironio lietuvių literatūros muziejus. „Parodos „Eilės ant drobės“ atidarymas“, 2022 m. kovo 5 d.
https://maironiomuziejus.lt/renginiai/parodos-eiles-ant-drobes-atidarymas/
Zitos Virginijos Jusevičiūtės-Tarasevičienės asmeninė svetainė.
https://zitostapyba.lt/
Visas autorines teises saugo įstatymas. Dėl tekstų publikavimo prašome kreiptis į redakciją. Redakcija adreso ir savininkų neturi. Tekstus ar jų dalis publikuoti neatsiklausus redakcijos draudžiama, tai padaryti galima tik gavus redakcijos leidimą. Radikaliai.lt redakcija tekstų negrąžina, nenaikina, neredaguoja. Honoraras autoriams nemokamas. Radikaliai.lt leidžiamas nemokamai. Visos fotografijos publikuojamos gavus jų savininkų leidimus. Jei po fotografija neparašyta, kas jos savininkas, vadinasi, jis yra kalbinama grupė ar muzikantas (ir pan.). Visos pretenzijos dėl nuotraukų autorystės bus sprendžiamos tik taikiu keliu.
© radikaliai.lt 2011–2025 | Kontaktai