Pradžia / Radikaliai
 

Gyvenimo nukryžiuotas. Saulės nukryžiuotas

Publikuojame jaunos prozininkės Justinos Kaminskaitės debiutą.

Justina Kaminskaitė
2012 m. Rugsėjo 06 d., 15:56
Skaityta: 425 k.
Be pavadinimo. Takanobu Hoshino nuotr.
Be pavadinimo. Takanobu Hoshino nuotr.
Gyvenimo nukryžiuotas
 
Ar kada pagalvojai, kad gali numirti tiesiog gatvėje? Ar pagalvojai, kad niekam nerūpėsi? Galbūt mažai kam rūpi ir būdamas gyvas. Bet mirtis, mano mielas, padaro mus dar atgrasesniais. Mirę mes sužinom apie save daug naujo. Sužinom? O ar mirusiesiems kas nors rūpi?
 
Kartais atrodo, kad gali numirti gatvėje. Atrodo, kad gyvenimas mus, lekiančius, ims ir sustabdys. Ne taip švelniai kaip galėtų. Gyvenimas pasikvies į pagalbą Mirtį. Jie išsirinks auką. Ir ją pribaigs. Vidury gatvės. Niekas net nepastebės. Tik suburbės ką nors kandaus. Ir paniekinamo. O tu gulėsi ir nebejausi tų žvilgsnių, negirdėsi tų replikų. Kurios žudytų, jei tik tavo pojūčiai vis dar būtų gyvi. 
 
Tu gulėsi vidury gatvės. Kaip koks poilsiautojas paplūdimy. Pribaigtas gyvenimo? O praeiviai tik apeis tave ir nužvelgs. Tave visą. Gal net sielą pavyks pamatyti. Tą trapią erdvę. Kurioje vis dar likę gyvybės dulkių.
 
Kai tavo kūnas pradės pūti, jie pasišlykštės. Ar jų niekas nemokė tolerancijos? Ar jie nežino, kad mirusieji į dušą negali nueiti? Nebent juos nuneša. Bet nuplauti gyvenimo purvo negali niekas. Net vanduo.
 
Eilinį kartą praeiviai bus nepatenkinti. Juk kažkas drįso atsigulti vidury gatvės! Niekas neiškvies tos žaviai švytinčios greitosios. Nors tada jau reikės juodo katafalko paslaugų. Deja, ne tokio žavingo. Bet visuomenei daug naudingesnio.
 
Niekam nebus įdomu, ar turi užanty piniginę. Niekam nebus įdomu visa, ką gali turėti. Pinigai. Buto raktai. Automobilio raktai. Bilietas į koncertą. Jiems neįdomu. Jie bėga iš taško A į tašką B. Ir jie netikrina, ar benamiai švarko, kainavusio jam pusmečio atlyginimą, kišenėse kažką slepia. Nebent butelį. Jeigu kišenė talpi. Ir patvari.
 
Tu gulėsi, sukryžiavęs rankas prieš mėlyną dangų ir kaitrią saulę. Prieš žvaigždes, kurios stebės tave. Ir saugos. Nuo ko saugos? Nuo Mirties? Galbūt Ji panorės suduoti paskutinį smūgį. Arba atsiprašyti.
 
Pasitiksi rytą ir palydėsi vakarą toje pačioje vietoje. Nejudantis. Nors visada nemėgai ilgai užsibūti ten pat. Visada mėgai lėkti. Bėgti. Dėl to Gyvenimas ir panoro su tavim susidoroti. Kad daugiau nebėgiotum. Kad pagaliau suprastum. Ką suprastum? 
 
Tave žmonės matys, bet jiems nerūpėsi nei tu, nei tavo turtai. Benamiai turtų juk neturi. O tu būtent toks. Greičiausiai... 
 
Žmonėms nerūpės tavo mintys. Apie ką tu gali mąstyti?
 
Jei gulėtum gyvas, ko gero, galvotum apie akimirkos absurdiškumą. Apie savo paties bergždžią egzistenciją. Apie kiekvieno iš mūsų gyvenimo laikinumą. Apie Gyvenimo kerštą skubantiems. Apie tai, koks gražus dangus. Ir kaip įdomiai jis keičiasi. Bet tu negyvas. Todėl tau niekas neberūpi. Ir tai, kad tavęs niekas nemato. Juk yra svarbesnių dalykų. 
 
Kažkieno namuose laukia. Gyvieji? Šeima, vaikai. Draugai. Mes patys sau įdomesni. O tie, kurie nusprendė numirti gatvėje, čia pat, ant asfalto, ne. Patys kalti, kad numirė. Ne vietoj ir ne laiku. Juk galima buvo geresnę vietą išsirinkti... Nusibaigė. Ir sunyks toje pačioje vietoje. 
 
Juos nukryžiavo. Pats Gyvenimas. Pasityčiojo. Tik erškėčiais nepavaišino. Juk skausmo ir taip užtenka. Nukryžiavo, pribaigė. Paliko supūti ten, kur numirė.
 
Žvaigždės supils jiems kapus. Vėjas sugiedos gedulingą maršą. Tiems, kurie mirė ne vietoj ir ne laiku.
 
2010-08-12
 
Saulės nukryžiuotas
 
Kartais atrodo, kad gali numirti gatvėje. Ir niekas net nepastebės. Tik suburbės ką nors kandaus. Ir paniekinamo. O tu gulėsi ir nebejausi nei tų žvilgsnių, negirdėsi tų replikų. Kurios žudytų, jei tik tavo pojūčiai vis dar būtų gyvi. 
 
Tu gulėsi vidury gatvės. Kaip koks poilsiautojas paplūdimy. Ir praeiviai tik apeis tave ir nužvelgs. Tave visą. Gal net sielą pavyks pamatyti.
 
Kai tavo kūnas pradės pūti, jie pasišlykštės. Ir eilinį kartą bus nepatenkinti. Juk kažkas drįso atsigulti vidury gatvės! Niekas neiškvies tos žaviai švytinčios greitosios. Nors tada jau reikės katafalko paslaugų. Deja, ne tokio žavingo. 
 
Niekam nebus įdomu, ar turi užanty piniginę. Aišku, ne tuščią. Nes juk benamiai švarko, kainavusio jam pusmečio atlyginimą, kišenėse nieko neslepia. Nebent butelį. Jeigu kišenė talpi. 
 
Tu gulėsi, sukryžiavęs rankas prieš mėlyną dangų ir kaitrią saulę. Prieš žvaigždes, kurios stebės tave. Ir saugos. Pasitiksi rytą ir palydėsi vakarą toje pačioje vietoje. Nejudantis. Nors visada nemėgai ilgai užsibūti ten pat. 
 
Tave žmonės matys, bet jiems nerūpėsi nei tu, nei tavo turtai. Benamiai turtų juk neturi. O tu būtent toks. Greičiausiai... 
 
Jei gulėtum gyvas, ko gero, galvotum apie akimirkos absurdiškumą. Apie savo paties bergždžią egzistenciją. Apie kiekvieno iš mūsų gyvenimo laikinumą. Apie tai, koks gražus dangus. Ir kaip įdomiai jis keičiasi. Bet tu negyvas. Todėl tau niekas neberūpi. Ir tai, kad tavęs niekas nemato. Juk yra svarbesnių dalykų. 
 
Kažkieno namuose laukia. Gyvieji? Šeima, vaikai. Draugai. Mes patys sau įdomesni. O tie, kurie nusprendė numirti gatvėje, čia pat, ant asfalto, ne. Patys kalti, kad numirė. Ne vietoj ir ne laiku. Juk galima buvo geresnę vietą išsirinkti... Nusibaigė. Ir sunyks toje pačioje vietoje. 
 
Žvaigždės supils jiems kapus. Vėjas sugiedos gedulingą maršą. Tiems, kurie mirė ne vietoj ir ne laiku.
 
2010-10-06
Komentarai