Pradžia / Radikaliai
 

Alpinistas. Novelė

Prieš pat kelionę į Altajaus kalnus, Hermanas susibarė su žmona Kotryna. Prabėgo metai nuo vedybų, bet Hermanas nenorėjo vaikų, bijojo įsipareigojimų ir brangino savo laisvę. - Rinkis – kalnai ar aš! – apsiverkė Kotryna.

Algimantas Lyva
2012 m. Rugsėjo 05 d., 15:08
Skaityta: 282 k.
Be pavadinimo. Takanobu Hoshino nuotr.
Be pavadinimo. Takanobu Hoshino nuotr.
Hermanas buvo karšto ir ūmaus būdo, todėl nenorėdamas pratrūkti ir įskaudinti žmonos, nutarė išvykti tuoj pat, nelaukti draugų iš Latvijos ir Estijos.
 
Hermanas paskambino telefonu į Taliną ir pranešė Tomui Bergui, kad išskrenda jau šiandien. Tomas, gerai žinodamas aštrų Hermano charakterį neprieštaravo, tik priminė, kad pasirūpins amunicija, leidimais, pinigais... viskuo. Hermanas lengviau atsiduso, dabar reikėjo nusiraminti, susikaupti, netrenkti durimis ir maloniai atsisveikinti su žmona.
 
- Mieloji, tai paskutinė mano ekspedicija... kai grįšiu, viskas bus kitaip.
 
- Keliauk, bet būtinai sugrįžk... aš lauksiu, - pravirko Kotryna.
 
Hermanas tvirtai apkabino žmoną.
 
- Daugiau nieko nesakyk, važiuok...
 
Hermanas neprisiminė, kaip nulipo laiptais, įlipo į taksi, į lėktuvą ir nurimo tik tada, kai apačioje išvydo baltus, pūkinius debesis. 
 
*
 
Mažytį Tiunguro kalnų kaimelį, įsikūrusį vaizdingame Ijumonsko slėnyje, Hermanas pasiekė liūdnas ir išvargęs. Jo nedžiugino stulbinantis Altajaus grožis. Alpinistas lengvai surado turistinę bazę ir krito į lovą. Kai pabudo jau buvo šviesu. Hermanas pažvelgė pro langą ir išvydo snieguotą Beluchos kalną, bet kopti į snieguotas viršukalnes jis nenorėjo. Bijojo pavojų? Žūties? Kažin... Hermaną užvaldė įniršis, skausmas ir gėda. Kalnai čia pat, bet jų nereikia. Hermanas bėgo nuo savęs, nes žinojo, ko trokšta jo širdis. Jam reikėjo tik Kotrynos. Hermanas atsikėlė iš lovos ir apsirengė tvirtais alpinisto drabužiais išėjo į lauką pasižvalgyti. Liūdna. Tuoj atvažiuos draugai ir bus linksmiau. Hermano žvilgsnį patraukė kukli arbatinė. Reikia užkąsti, išgerti šlakelį degtinės. Tikrai nepakenks. 
 
*
Pustuštėje arbatinėje tvyrojo prieblanda. Eidamas pro duris Hermanas atsitrenkė į žemų durų staktą. Ir šiek tiek sulinkęs įžengė į vidų. Jo akys susidūrė su priešais sėdinčio senio žvilgsniu. Hermanas pajuto kvietimą, neišvengiamą susitikimą, todėl prie baro nupirko butelį degtinės, arbatinuką žalios arbatos ir skaniai kvepiančių bandelių. Sukrovęs proviziją ant rudo padėklo, alpinistas mikliai nuplaukė link senuko stalo.
 
- Ar galima prisėsti? – rusiškai pasiteiravo Hermanas.
 
- Aš jau tave pakviečiau, - šyptelėjo nepažįstamasis, - vadink mane lama. 
 
- Hermanas, alpinistas. Atvykau iš Lietuvos.
 
Senis linktelėjo galva. Hermanas į stiklines įpylė degtinės. Iki pusės, pilnų pilti nedrįso. Kai tik Hermanas užbaigė šią procedūrą, lama uždengė jo stiklinę delnu:
 
- Negerk, tai nuodai pagaminti iš žmogėdros liūto smegenų, iš gyvatės geluonio, iš pikto vapsvos medaus, iš pasiutusio šuns seilių, iš vilkato akies, iš lavono mėsos...
 
Alpinistas pasijuto stovintis prieš aukščiausią kalną ir dabar turėjo pasirinkti – ar siekti snieguotų viršukalnių, ar šliaužti vargana žeme ir graužti save ir kitus.
 
Hermanas apsisprendė – jis surado kalną, savo kalną ir nesitrauks nė pėdos. Geriau kristi į tarpeklio bedugnę, nei būti bailiu. 
 
- Jaučiu tuštumą, vienatvę, nors esu vedęs mylimą merginą, turiu draugus ir kalnus, - neslėpdamas savo jausmų, prisipažino Hermanas.
 
- Tuštuma – šventa. Vienatvėje pabunda žmogus, - tarė lama.
 
Alpinistas apstulbo. Lama lėtai supylė degtinę iš stiklinių į butelį ir į puodelius pripildė kvapios arbatos.
 
- Gerk arbatą ir pažinsi save.
 
Hermanas suprato, kad vyksta ne filosofinė diskusija, ne intelektualų pokalbis, o žygis į kalnus, į save, gal būt, aukščiausią kalną Visatoje.
 
- Pažink save, pažink save... it papūgos kartoja filosofai ir poetai. Nesuprantu, kas manyje yra nuostabaus ir ką aš savyje galiu atrasti, - atsiduso alpinistas.
 
- Gerk arbatą, - dar kartą paragino lama.
 
Arbata buvo tikrai puiki, niekur kitur negausi tokio gėrimo.
 
- Ar skani arbata?
 
- Labai!
 
- O Kas jaučia arbatos skonį? – netikėtai atakavo lama.
 
- Liežuvyje yra receptoriai, jie perduoda informaciją smegenims...
 
- Sakyk, Kas jaučia arbatos skonį? 
 
- Nežinau... – po ilgų dvejonių atsakė Hermanas, - joks mokslas to nežino. Ir jokie eksperimentai negali atrasti Stebėtojo... Jo tarsi nėra ir niekam Jo nereikia.
 
- Jūs tiriate Tuštumą, Tuštumoje ieškote Tuštumos, pamiršdami, kad ji šventa, - patikslino lama.
 
- Tuštuma – nėra tuščia, - panoro sublizgėti alpinistas.
 
- Tuštuma yra tuščia, Joje nieko nėra, bet viskas atsiranda tik iš Jos, - patikslino lama, - nėra jokio gimimo, nėra jokios mirties, nėra jokios pradžios, nėra jokios pabaigos, nėra nieko vienodo, nėra nieko skirtingo, niekas negimsta, niekas nemiršta. Ir Tai, kas lieka atmetus ir paneigus viską – Tai yra šventa Tuštuma. 
 
*
 
Neliko prasmės tęsti šį pokalbį, nes Hermanas pajuto, kad jo argumentai nepadengti išmintimi, kaip kad popieriniai pinigai auksu - yra beverčiai. Ir tyla nėra gera byla. Reikėjo kažko daugiau. Gal būt pagarbos. Hermanas atsistojo ir žemai nusilenkė lamai. Ir tada alpinistas pajuto, kad jis yra nugalėtojas, čempionas, lyderis. Nuo širdies nusirito sunkus akmuo.
 
- Sūneli, tu jau įžengei pro Tuštumos vartus, paimk butelį ir išpilk degtinę ant žemės, paaukok Tarai.
 
*
Kitą dieną atvykę ekspedicijos dalyviai Hermano nerado, tik bazės direktorius įteikė Tomui Bergui laišką:
 
„Sveikas, Tomai, grįžtu namo, aš jau įkopiau į Beluchos kalną, o gal ir aukščiau.“
 
Vilnius, 2012 m.
Komentarai