Mūsų karta į akistatą su džiazu atėjo iš bigbeato, pop roko ar roko scenos. Ką apie džiazą žinojome? Ogi jog šita archainė muzika „neveža“ ir groja ją kažkokios praeitos kartos kostiumuoti ir šlipsuoti, trumpai kirpti restoranų muzikantai ir tai kuomet dar neapšilusi publika nereikalauja nieko solidesnio kaip pvz. dainų apie populiarios spalvos rožių skynimą, ar geografinį jūreivių kelių kursą. Nežinojome nieko apie The Real Book*, apie tūkstantį ar daugiau džiazo standartų toje knygoje žinomų beveik kiekvienam normaliam muzikos mylėtojui pasaulyje... nei apie didžiąją swing(o) erą, nei Four brothers** skambesį, nei tuo metu klestintį bebop(ą), gal girdėjome šį bei tą apie diksilendą ir Louis Armstrong ir gal dar Ella Fitzgerald... o, kad sužinoti apie bliuzo karalienę Billie Holiday arba Lady Day, kaip ją pavadino garsusis saksofonininkas Lester Young reikėjo jau pasinerti giliau...