Protenis kalėjo mieste. Jam reikėjo tik laisvės ir greičio. Be atodairos lėkti į miškus, į kalnus, bet kur. Smegenys brinko nuo alaus ir benzino, o stiklinis smėlis draskė batus. Sunku paaiškinti, kodėl gyvenimas prarado skonį, gal būt, todėl, kad į odinės striukės nugarą jau beldė senatvė. Tuščiame bake neliko gyvybės, klibėjo pragerti dantys, o kieta cigaretė trukdė kvėpuoti. Atėjo laikas išjungti variklį ir nulipti nuo motociklo.
Tik išmestas iš baro į gatvę Protenis atsitokėjo. Senas baikeris it kūdikis apsiverkė, jis pasiilgo jaunystės, senų draugų, naujų stebuklų. Apsaugininkas vožė Proteniui į pasmakrę. Baikeris jau nepajėgė priešintis ir susvyravęs nukrito ant asfalto. Paspyręs nevykėlį sunkiu batu, apsaugininkas grįžo į aludę.
Sukaupęs paskutines jėgas, Protenis pakilo nuo grindinio. Linko kojos. Vos užlipo ant motociklo. Kur važiuoti? Stovėjimo aikštelėje miegojo pavargęs lietus, o balose kiurksojo automobiliai.
Pasiutęs greitis šiek tiek išblaivė baikerį. Išdžiuvusią gerklę smaugė karti pagirių kilpa.
Baikerio jau nežavėjo tuščias kelias ir beribis dangaus. Viršuje baro nėra. Sunku girtam atrasti ramybę. Galvoje sukosi nualintos mintys. Praeityje liko virtuali amžinybė, elektrinis karstas ir dvejetainis laisvės skeletas.
Neapsakomai buvo tuščia ir gatvėje, ir širdyje. Į parduotuvę atslinko ratuota naktis. Nereikia stiklo, tvirta lengva plastmasė, minkštas butelis, alaus pakaks iki ryto. Protenis pabudo parke dar girtas. It šventas krokodilas graužė sažinė. Kodėl neįmanoma paprastai numirti?
Lėta miesto laisvė. Reikia važiuoti, negalima grįžti atgal. Greitai kelias prarado kietą asfaltą. Už posūkio raitėsi dulkėtas žvyrkelis.
Mažoje kelio duobėje slepiasi debesų vingis, aukšta kapo žolė ir paskutinis kelionės taškas.
Draudžiama sustoti. Baikerio ratai krenta tik į dangų.
Vilnius, 2012 m.
