Zarasai. Traktas

Panamėje karšinčius pasirodė. Į ką beatsiremti? Į savo lazdą atsirėmęs atsikvėps, žiūrės į kelią, pats sau sakys ir mintyse rypuos. Kaip buvo, žino jis, kaip bus – nebeišmano.

Nužygiavo prieš amžius, tolo nutolo, istoriniuose ūkuose paskendo. Klupo ir kėlėsi, pėsčiomis ėjo, takais į savo namus grįždavo. Nebegrįžo iš palaukių ir pamiškių, patys nutilo ar nutildyti buvo, su visam visuose kapuose pasiliko. Kadų kadais tai buvo, o kelio dulkės kyla dar dabar.

Traukia pirkliai, padavėjai, piligrimai, valstybės veikėjai, pavargėliai, vaikiščiai, kariuomenės, plėšikai, negailestingi kraugeriai, keistuoliai taikdariai. Ar su keliu būna kitaip? Koks gi kelias būtų be jų?

Taip ir nubilda su brikele į turgų ir į atlaidus, bičiulių aplankyti neužmiršta, vis turi reikalą pasikalbėti. Klebonai su fajetonais viens pas kitą traukia, visą naktį be atvangos loš preferansą, dėlei linksmumo burnelę paims. Ubagai su kalamaškom kratysis, nežinia, kur sustos, ramybę atras. Ponai poniškai karietaitėj plerpsos, užvažiuos karčiamon ar kurhauzan. Jiems tuoj muzikos reikia, tuoj mergų ir manierų tuščių, jiems tuoj išrodo, jog paprastai tai prastai. Diližanai pakiemiais nestoviniuoja, į didelį miestą, į Peterburgą dėl menų, prekybos reikalų, aukštųjų mokslų semtis pristato garbingesnius piliečius.

Kasnakt tokie sapnai. O kaip yra dabar, gal net nebesvarbu. Anksčiau lyg buvo įdomiau. Daugumas taip prapuls, ir liks nepasakyta, matei, žinojai, nesaugojai, nebranginai, neperdavei, neužrašei... Kai kam dar lemta bus išlikti. Tai trupiniai, vaikeliai, iš tos kelionės, kurią visai netyčia gyvenimu pavadinau.