Zarasai. Reminiscencijos

Antalieptė. Buvo laikai, kai pailsėt rinkdavos, kai mėgo vasaros malonumus čionai patirti. Nuo liepto arba nuo aukštojo kranto, Šventoji tarytum ant delno, pritūpus gali stebėti, vešliuos žolynuos pasislėpti. Gi sykį brido vyskupas tėkmėn. O kad suspigo, o suklykė bobos balsu. Jau greit pasaulio pabaiga. Tik pamanyk, pats vyskupas, o dargis nuogas į vandenį paniro. Jauniklė suskato pastebėti – kai nuogas, visai jau panašus į mano vyrą. Netrukus atabrade pastatė persirengimo kabinas. Nebepamatė vyskupo nė kokio kito paprastesnio nuogo vyro, tad liovės bobos šliaužioti aplinkui.

Antazavė. Mylimoji Emilijos balsu prabilo. Šlamėjai kaip nendrė, šiūravai pakrantės meldynais meilingiausius žodžius, mėginau tiktai Tau atsiliepti, nemokėjau, atsakyt nemokėjau. Išleidau už kito, nepavydėjau, vien gero linkėjau.

Bažnyčioje ant kolonos apylinkės vyrų pasižadėjimas – nebegersima arielkos daugiaus. Ar jie patys taip iš savęs, ar kas vertė? Žadėjo, pasižadėjo, iki pirmosios talkos teištvėrė. Ak, gal ir tam tie pažadai, kad juos būtų laužyti galima. Argi gali menkas žmogus tuos prisakymus visą gyvenimą tempti?

Aviliai. Vaikystėj vien taip ir tegalvojau. Aviliuose nėra namų, Aviliuose nėra žmonių, Aviliuose vien aviliai, kuriuos tik bitės viešpatauja. Nebuvo niekad taip, o ir nebus taip niekad, o aš dar ir dabar tikiu, labai norėčiau taip tikėti – iš avilių per visą Lietuvą medus tas teka ir mus visus maitina.

Gyveno Kadžius, toks kunigas keistuolis. Užrašinėjo apylinkių žodžius, vardus, apėjo ežerą, lape nubraižė įlankas, ragus, lieptelių vietą žemėlapyje pažymėjo.

Degučiai. Šaltom žiemom koplyčioje Lauryna krosnį iškurena. Šalia Vladukas šypsos, patarnauja. Atėję šildome rankas ir nugaras, apšilę pasisveikinam, tada visi sutartinai ponulį Dievą garbint imam. Laikau Mišias, ir vis galvoju, kad netrukus keliu nuo Utenos prisistatys Antanas Baranauskas, trumpai tebus, mažumėle sušils, kiek atsikvėps, ir vėl toliau tolyn į Peterburgą.

Kvintiškės. Upelis tas bevardis, mažylytis, bet ežerus sujungia. Gali jį peršokti, lengvai įveikti basom kojom paliesdamas jo dugno akmenis. Per vasaros karščius išsenka, pasislepia šlaitų pašaknėse.

Salakas. Daugel kelių iš Zarasų į sakalų Salaką veda. Takių smėlynų takuose klimpsti, dūsti, bet ir mėlynių paragaut gali. Gyvensi, grybų rasi, pasigrožėk, paklaidžiok Gražutės girioje.

Iš bažnyčios bokšto matyti tvarkingi žemės rėžiai, o jų visų pabaigoje po mažą pirtį. Priebažnytyje senoviniai kryžiai – didingi, raižiniais gausiai dabinti.

Švedriškė. Liepos popietė buvo, pokaičio miegui šventoriuje įsitaisiau. Duria šonus sausų žolių stagarai. Tiek teprisimenu.

Stelmužė. Kas ir kokiu kalteliu iš medžio tas sultingąsias vynuoges, jų vešlius lapelius išskaptavo ir Viešpatį Jėzų ant kryžiaus meiliai vainikavo? Saulė pro langą spindulį metė, tas spindulys užkliuvo kur išklūpėta giliausiai, kur skaudžiausia buvo klūpėti, kur likus iškilus šaka. Prie ąžuolo buvau nuėjęs, pievelėje žaismingai skimbčiojo šv. Petro rakteliai.