Kaimo reminiscencijos. Rytas

Kai atsikeliu anksti ryte, matau, kaip į langą tyliai beldžiasi ant voratinklio pakibęs pienės pūkas. Beržynas už lango nusidažo melsvai žalia spalva. Šios spalvos niekada nespėja pagauti ilgiau lovoje mėgstantis pasivolioti vyras su fotoaparatu. Aš fotografuoti nemoku. Moku tik piešti žodžiais. Ir šita brėkštančios dienos spalva mane užburia. Žiūriu pro langą.

Viršuje matyti tamsiai mėlynas rytinio dangaus lopinėlis išvarpytas tamsiai žalių mūsų Romantikos beržyno lapų. Per 5 čia nugyventus metus beržų jaunuolynas virto romantišku beržynu, panašiu į tą, kuriame ponas Tadas su kitais ponais rinko grybus, panelę Telimeną užpuolė skruzdėlės ir tas pats ponas Tadas. Dabar, švintant, balti beržų kamienai susiliejo su šviesiai žalsva lapija, nuo tvenkinio atsimušusio vandens blizgesiu ir ta spalva įgavo netikėto mėlynumo. Tai mano paveikslo fonas. Foną raižo tamsios po pat langu augančio žagrenio šakos. Atrodo, tarsi žvelgtumei į pasaulį pro suskilusį stiklą ar seną seną veidrodį. Tarsi to neužtektų, paveikslas nutaškytas skaisčiai raudonomis dėmėmis. Pernykštės ir užpernykštės žagrenio uogų kekės net šviečia pirmame plane. Sėdžiu ir žiūriu, kol išlenda saulė ir mano abstraktus paveikslas pavirsta kasdieniniu vaizdu pro langą. Kas, kad šiandien jis paįvairinamas įsibrovusios stirnos ar atskridusio pilkojo garnio. Tiesiog plokščia kasdienybė ir tiek, burtų neliko.

Man labai gaila, kad tų burtų kasdien vis mažėja. Vis anksčiau pakylanti saulė mane paklaidina laike. Atsibudusi naktį/rytą/vakarą niekaip negaliu suvokti, kuris dabar iš tiesų vyksta. Mano vidinis laikrodis yra labai tikslus, be jokių žmogaus išrastų žaisliukų gana tiksliai nuspėju kiek dabar valandų yra ten, kur esu aš. Bet ne šiuo metu… Dabar bandau įžiūrėti, ar pro vyriausiojo sūnaus kambario durų plyšį nešviečia šviesa. Tai reikštų, kad dabar dar vakaras. Ciūcikas Ycikas dar nesikelia su manimi, tai reiškia, kad dar ne rytas. Apsvaigusi nuo netikėto nerealumo jausmo ištikusio mane, kai buvau išmesta iš įprastos laiko tėkmės, einu į virtuvę ir viryklės laikrodyje pamatau skaičius 03:17. Brėkšta. Tylu. Net mūsų papūgėlės dar nečirška, net ančiukai besikalantys inkubatoriuje dar tyli. Net katė nereikalauja savo sausiukų, ji vis dar patogiai įsitaisiusi vidurinio sūnaus lovoje, nustūmusi jį nuo pagalvės. Štai kada dabar galima pagauti mėlynumą.

Man visada būna liūdna nuo gegužės iki rugpjūčio pradžios. Liūdna, nes dingsta sutemos. Ne tamsa ir ne šviesa. Pasaulio mėlynumas, kuriame gyvena fėjos, nykštukai, bildukai, velniai, angelai, dvasios ir visa kita taip nerealiai man reikalinga velniava. Liūdna, nes be jų mano gyvenimas pasidaro plokščias. Atsibundi anksti ryte ir vaizdas pro langą jau nušviestas saulės, suplokštėjęs, įgavęs ateinančios dienos darbų sąrašo formą. Kai einu gulti, saulė vis dar šviečia, liepdama prieš užmingant užpildyti darbų sąrašą, kuris kitą rytą įformina mano dieną. Vienintelė atgaiva šiuo metu, tai ateinančios audros spalvos, kurios nors trumpam atneša į mano gyvenimą mėlynumą. Matyt ši spalva man būtina, kaip vitaminas D. Kažkada paauglystėje mane buvo ištikęs mėlynų rūbų etapas, kai vilkėjau tik mėlynai. Liūdesys dažnai tapomas mėlyna spalva. Mėlynas liūdesys yra geras liūdesys, kuriame gimsta gražios mintys. Pasaulis be mėlynumo suplokštėja.

Jau dabar laukiu vasaros pabaigos, kai vėl atsibusiu ir eisiu gulti prieblandoje. Kai vėl pasijusiu stovinti abiem kojomis ant žemės, kai manęs iš vėžių neišmuš tas toks baisus vasariškas konkretumas ir realistiškumas. Kai mano vidinis laikrodis turės atspirties tašką – mėlynumą, į mano pasaulį sugrįš fėjos, nykštukai, bildukai, be kurių aš jaučiuosi esanti pakabinta kažkokiam šiurpiam šviesos kube, kur kiekvienas kampas apšviestas nesibaigiančios dienos šviesos. Jei galėčiau, norėčiau užmigti gegužės viduryje, o atsibusti tada, kai į mano guolį pradės skverbtis rugpjūčio rūkai ir ant galvos nukris pirmas alyvinis obuolys.

Bet čia tik tuščios svajos… Atsidūstu, baigiu gerti kavą ir einu retinti morkų lysvėse. Nes juk be gegužės, birželio ir liepos saulės nebus tokių romantiškų mėlynų sutemų apgaubtų rugsėjo vakarienių iš morkų, burokų, kopūstų, nebus obuolių pyragų ir slyvų uogienės. Gal net ir tos sutemos nebūtų tokios romantiškos, jei jas matyčiau kasdien.