Zarasai. Genus loci arba laiškelis bičiuliui Žagarėn

Brangus Bičiuli, ką dar apie save Tau pasakyti? Ką maga Tau dar sužinot?

Pradžioje buvo vanduo. Baugščiom akim mūs protėviai į jį žiūrėjo, apėjo iš toliau ir miestą kurt čionai pradėjo. Vadino Jeziorosa. Paskui jau buvo Nowo Alexandrowskas, iš ten dažnai į Dvinską traukėm. Kai miestas Ežerėnų vardą gavo, mes Dinaburgan draugiškai keliavom. Jei sumanysi aplankyti Zarasus, nepatingėk nukakt ir Daugpilin. Jau supratai, kad mes pasienyje, kad mūsų kraštas pakrašty. Mūsų vaikinai dailiai nuaugę, mūs vaikinai eis eilute pasipuošę. Garbės reikalas nesiskolinti, sėliams garbės reikalas savo valtį turėt. Saulė bangelėse maudos. Mergelės gėlėtom suknelėm tarpu savęs kuždas, krizena, vylingom akelėm sumirksi. Tad krutam savo žemėj, nors nederlingoj, bet savoj. Turim dviračius, tad ir važiuojam, nustatom patefoną ir džiazo klausom arba pranešimus iš radio. Išeinam pasivaikščiot į apylinkes visi kartu – jauni, laimingi, skirtingi mūs vardai, tikybos, kalbos, bet taip yra čionai nuo amžių. Tu raginai pakeisti, mes klausėme – kodėl? Juk mums tai įprasta, todėl ir sava.

Prie trakto mes užgimėm sykį, prie jo trokštam nurimti. Mūsų keliui miesto sodne obeliskas iškilo. Septynios gatvės subėgs į Sėlių aikštę, septynios ir išves Tave. Kad ir norėtum, niekaip negalėtum čia pasiklysti. Iš vieno ežero pakilsi, prie kito leisies, ir vėl aiškių aiškiausiai pačion pradžion sugrįši. Kaip čia taip daros, Tau įdomu pasidarys.

Pačiupinėki pats istoriją, nueik prie didžio mūro, kurio langai – skvarbiausios akys – į Zarasą vis įsižiūri, saulužei leidžiantis prieš tolius prisimerkia. Tai buvusi gimnazija, dabar čia rasi praeities daiktų ir knygų, kurios padės šviesiai, prasmingai ir ryžtingai būti. Mieste toks Dominykas, toks Bukantas gyveno. Ne vietinis, iš Žemaitijos kilęs. Linko į mus, mes jį laikėm savu. Gydė, mokė, pasitarnavo, pasiekė, kad turėtume kur susirinkt draugėn. Gyvenimas toks trumpas, ar verta tad bereikalingai laidyti strėles, tūžmingai dėbčioti akim ar griežti dantį viens ant kito. Lai telkia mus taikus bendrumas.

Ir dar pasiklausyk. Vėjas smėlynus ūrioja ir vandenin gan lengvai įvilioja... Vidurnaktį ežero ledas suskyla, pokši, trata, prisiranda mažiausių lyčių. Įsismarkavęs vėjas muzikuoja, griausmingai mala, daužo, trupina, kolei pailsta pats, paskui išsikvepia, prityla, o jau ryte nei menko ženklo tos operos didingos nebelieka...