Tuščio slėnio beprotis

Man atrodo, kad mūsų dienomis bepročių pakanka (šiandien prasidėjo pilnatis; maloniai nustebino žmogutis, ėjęs per perėją: vienoj rankoj alaus skardinė, nugerta, kitoje - mobilusis telefonas; vyras nevalstybine kalba garsiai rėkė: aš gi sakau, branduolinė bomba, nu branduolinė bomba"). Bet, Draveni, juk "šventųjų bepročių" tikrai niekada nebūna per daug, ar ne?

Tik dabar Guru Guru pastebėjo, kad jis kalba pats su savimi, ir pabudo
miške, o gal girioje? Ir kuo gi skiriasi giria nuo miško? Pakilo nuo
žolės ir leidosi bėgti, kol pribėgo upelį. Kur jis įteka? Peršokęs
upelį, Guru Guru bėgo toliau. Staiga iš paparčių krūmyno išniro lūšis.

- Ar tu katė?

- Aš esu plėšri, nes ginu savo namus, tiksliau – teritoriją. O kur tavo namai?

Guru Guru ne juokais sutriko. Katė kalbėjo žmogaus balsu ir pateikė esminį klausimą.

- Taip, taip, atsipeikėk, jaunuoli, tavo gentainiai svajoja apie
branduolinę bombą ir tik laukia, kada bus proga paversti pasaulį
pelenais. Tai kur tavo namai, jeigu ši planeta, šis slėnis tau
svetimas?

- Šventaragio slėnis pavirto bepročių slėniu, - šiurpo Guru Guru, - tu
teisi, mes tikrai esame ne namie...

Guru Guru prisiminė beviltiškus poetų atodūsius, beribį troškimą
sugrįžti į savo tikruosius namus.

- Tai kur aš esu?

- Kažkur tarp Kernavės ir Kernow (Kornvalio). Ar supranti, ką noriu pasakyt?

- Nelabai...

Gyvūnas (?) sumurmėjo kažkokią murmelę, Guru Guru suėmė miegas, jis įsliuogė į itin ryškių ir (kokia laimė) kontroliuojamų sapnų karaliją.

Joje matėsi keistoki pastatai: gal vienuolynai, o gal tvirtovės, o gal viena ir kita. Kažkur tolumoje girdėjosi negarsiai, bet gana aiškiai (pavyko suprasti) kalbantys keistokai apsirengę žmonės. Jokių bombų nesimatė. Šiuolaikinės civilizacijos ženklų - irgi.

Kas gi tai galėtų būti, mąstė Guru Guru. Prieš akis lyg koks skaipo paveiksliukas iškilo thangka su Dravenio atvaizdu. Guru Guru stengėsi nesistebėti niekuo, tad ramiai užklausė abrozdėlio: - Kur mes?

Dravenis itin sunkiai išsiropštė iš ikonos, nusipurtė dažus.

- Klausi, kur mes? Galiu atsakyti tik savo patirties ribose. Štai miškas, štai pieva, takas... Ten ir esame...

... kelias, upė... Kad nelabai neaiškiau pasidarė... Na, gerai, tiek to, kur mes. Kas mes, lyg ir aišku. Tada sakyk, - kodėl?

- Klausi, kodėl? Čia bejėgė patirtis... Patirtis tik tokia: esame, ir
tiek. Tu nori žinoti priežastį? Atsakymai plūduriuoja filosofų balose.
Ar mes varlės? Gal tritonai? Ne... Čia iškyla klausimas: kas buvo iki
Didžiojo sprogimo? Į pagalbą ateina Kūrėjo įvaizdis. Bet kas buvo iki
Kūrėjo? Ir kas gi sukūrė Kūrėją? Aklavietė? Ne! Guru Guru, gal gali
nurodyti taką, išeitį iš aklavietės?

- Draveni, skaičiau apie čiodą, - puikias apeigas (?) baimei, pykčiui nugalėtų. Gal jos padėtų mums suvokti, - kodėl?

Man tai kyla kitas klausimas: gal tai tebuvo tiesiog sproginėjimų serijos (kas kažkiek milijardų metų, kas tik mums yra daug, o Brahmai - sekundės) vienas sprogtelėjimas, kurį pernelyg sureikšminame. Taigi, iki to "didžiojo sprogimo" buvo visata, amžinai buvo ir bus, tik kito ir kis... Sproginėjo ir sproginės... Bet... KODĖL?

Tai ne aklavietė, tai jau pusė atsakymo. Kur rasti kitą?

- Ten angelai gyvena už aukštų kalnų... - pasigirdo gerai žinoma daina (giesmė, arija?) erdvėje. Pinčiukas... Jo labai trūks.

-  Guru Guru, tu dar nematai kelio, tako, ir negalia atsakyti –
„kodėl“. Atsakymas toks: kodėl tau kyla klausimas – „kodėl“?

- Gal todėl, kad matau kelią ir ne(be)bijau juo žengti?

- "Kas trypčioja vietoje, kelia tik dulkes, trys kirčiai lazda", - štai
taip tau atsakytų ZEN Meistras, o kadangi aš toks nesu, siūlau išgerti
arbatos. Tai skanu ir neskausminga.

- Pasiklausykime pankroko.