Paprastumas

Karantinas moko gerti arbatą ir valgyti duoną apteptą sviestu. Iki galo išklausyti spintoje paslėptą plokštelę, ir pagaliau atversti knygą.

Kai fontanais trykšta džiaugsmas, muzika ir (nepamirškime) naujoji kalba, kyla mintis: argi tikrai viskas taip blogai? Argi revoliucija (karantinas) reali?

O gal matrica tebegyvuoja (kurgi ji galėjo dingti)? Ir mes esame įkalinti joje ir kasdien kvailinami per medijos priemones. Mums pakišamos šimtas trys sąmokslo teorijos apie atsidarančius ir užsidarančius langus, duris, palėpes ir rūsius. Ir ką gi mes turime? Morkas, bulves, kopūstus ir tikėjimą, kad viskas bus gerai. Dar - konservų juodai (dabartinei) dienai.

Ką daryti - šis klausimas - tai nemirtinga klasika. Todėl atsakymas
turi būti mirtinas, bent jau pavojingas.
Todėl Guru Guru namuose ieškojo pavojingos vietos, kuri yra toksiška
ir beveik mirtina. Visiems ieškotojams reikia prisiminti, kad mūsų
siekiai nepriklauso mums.
- Ir kas valdo mūsų siekius, formuoja interesus, pomėgius, estetinį
skonį? O gal ir mūsų (fiziniai ir proto) judesiai yra automatiški? –
samprotavo Guru Guru, - gal aš esu biorobotas ir nepelnytai save
vadinu žmogumi, gal esu pikselių kontūras, begalinėje kosmoso
matricoje, a gal mane sapnuoja kažkoks plėšrūnas, pavyzdžiui –
krokodilas?
Kaip sužinoti šiek tiek į tiesą panašų atsakymą? Gal reikia testo,
t.y. didesnių fizinių apkrovų, štangos, tramplyno, baseino be vandens,
neišsiskleidžiančio parašiuto, kiauros baidarės. Ieškok moters – sako
prancūzai. Guru Guru paskambino Eleonorai:
- Važiuokime į Verkių parką rinkti žibučių...
- O karantinas?
- Aš turiu dvi kepures, nematomukes...
- Ar verta? – abejojo Elonora.
- Ir dar kaip... Tik rinkdamas žibutes, įsitikinsi, kad esi žmogus, o
ne zombis...

Pasakotojas (kas jis?):

Bet nepamirškime, kad zombiai šiais laikais irgi mutuoja, taigi gali būti, kad netrukus išaugs naujoji pinigų... zombių karta, atspari žibutėms. Tie zombiai puikiai apsimes paprastais žmonėmis, netgi romantikais, o išvaizda niekuo nesiskirs nuo eilinių žmonių.