Hodmimio miško traukinys

O jei tiksliau – Guru Guru nieko nelaukė, nesitikėjo, neplanavo. Tankūs lapuočiai saugiai paslėpė visas, visų kelionių prošvaistes. Guru Guru tarsi plūduriavo vietoje, o bėgo tik dienos, o jei tiksliau - šliaužė, įžūliai, skaudžiai pastebimai, nesustabdomai... Gal tai laiko duobė, o gal kilpa, iš kurios niekaip neįmanoma išeiti. Kodėl? Delsė visi galimi ir negalimi atsakymai. Galvoje - tik tuštuma ir visiškas situacijos nesuvokimas. Kaukolės bagažinėje skambėjo Tangerine Dream albumas Zeit.

Į tolimus slėnius pėsti keliavo užgesusių pienių dūmai, linko sudžiuvusi žolė, iškalbingai raitėsi beržai. Laukinė pastelė, bevardė miško paroda. Ir nors buvo vasara, į tirpų minčių sniegą grimzdo baltos eilės.

- Sapnuokite trenktas eiles, nes poezija – tai dingstis laukti vaiduoklių traukinių, rašyti paslaptingas tvarkaraščių eilutes. Kiekvienas eilėraštis – tai miglotas maršrutas, prarastas laikas, vagonai restoranai, tvankus tranzito svaigulys.

Liūdėjo nuvirtusių sausuolių bėgiai, švelniai puvo kelmas garvežys, patriotiškai čiulbėjo į tolimus kraštus neišskridę paukščiai, sklandė lengvos, romantiškos peteliškės ant paparčių tūpė sunkūs verslo drugiai.

Ramu, svaigino apsnūdusios musmirių eilės. Nusivažiavusių poetų eiles giedojo iškalbinga giria. Nukritusių lapų knygose Guru Guru ieškojo uždraustų takų, bet neketino palikti pasmerktųjų miško. Kur jis eis, nueis? Ir ką jis ras, atras? Nieko...
- - -
Skubiai kertami miškai, kad civilizuoti žmonės nelauktų poetinių ekspresų, ir šlitinėtų šaligatviais, kol juos iškirs dangoraižių stiklai.

Miškas, kur apokalipsė pakeista elipse, laikas -  žalias, augantis į dangų