Du taškai

Lėtai pakilo iš lovos, nes vis dar ieškojo sapnų, kurie nuskrido su debesimis į dar neatrastus tolius. Pradingo ne tik vakarykštė diena, bet ir motelis „Yla ir medus“, liko tik Lemties plentas. Reikia žingsniuoti, nesustoti, neparkristi.

Rytas jau maudėsi saulės spinduliuose, tylėjo vėjas. Pakvipo žole, pušimis. Asfaltas kvietė nepabūgti tolimo horizonto, balto dryžio skiriančio judėjimo kryptis. Guru Guru prisiminė pirmąją vaikystės dovaną, geltoną autobusą, varomą elektros baterijų, todėl panoro važiuoti, kiek gi galima kėblinti pėsčiomis. Pasigirdo tolimas automobilio gaudesys. Atvažiuoja... Bet kas?

Raudonu vabalu atriedėjo Ruda Voverė, ji svyruodama išlipo iš automobilio ir krito ant asfalto. Mergina verkė. Guru Guru tyliai (be jokio garso!) meldė dovanoti, tik neaišku už ką.

- Kodėl mane palikai kavinėje?

Guru Guru paniuro nežinodamas ką pasakyti.

Ruda Voverė bandė keltis, bet vėl pargriuvo. Veiksmas vyko itin lėtai, tarsi sulėtintame filme. Guru Guru nustebino keista mintis, kad kažkas šovė į Rudą Voverę. Gal Vilkas Pilkas? Nesąmonė...

- Ko stovi? Padėk man atsikelti!

- Ar tu gyva?

- Mes abu pernai mirėme, kai pasnigo... - sarkastiškai atkirto mergina, - atsiprašau, manęs laukia automobilis.

- Jis nelaukia.

- Kodėl?

Guru Guru nežinojo, kas bus toliau, ir pabandė garsiai spėlioti:

- Jeigu tu gyva, nesužeista, gal mane pavėžėsi?

- Kur tave nuvežti?

- Į nepasiekiamą horizontą, kuris artėja toldamas nuo manęs...

Vos ištaręs šiuos žodžius Guru Guru ėmė gailėtis: negalima atskleisti vidinio pasaulio niekam, net ir sau pačiam.

- ...nes tai neįmanoma... – užbaigė mintį Ruda Voverė.

Guru Guru širdį užliejo nenusakomas ilgesys. Laimės, meilės ir dar kažko labai artimo, brangaus.

- Ar tu gali mane pamilti? – liūdnai paklausė Ruda Voverė.

Guru Guru atsake, kad prie nieko nenorįs prisirišti, kaip Bondas, Džeimsas Bondas, tad...

- Supratau, - tarė Ruda Voverė, - tu bijai palikti vidinio komforto zoną...

- Ne, tiesiog vadinamoji meilė neegzistuoja, o jei įsimylima - prarandami paskutiniai sveiko proto likučiai.

- Mano širdis buvo sudaužyta, ir ne vieną kartą... Ar galiu aš būti Džeimso Bondo mergina, ir jokių įsipareigojimų, drąsiai sėsk į automobilį. Tu laisvas! Galbūt ši kelionė - tai aistros fokusavimas į du geismo taškus, - mane ir tave, ir mums nebūtina virsti vienu singuliariniu tašku... Nekursime naujos visatos.

- Gali... Vyriausia Bondo mergina, kurią vaidino pati Monika Belucci, buvo penkiasdešimties, taigi šiame pasaulyje ribų nėra...

- Aš jauna! - pasipiktino mergina, - džiugina, kad tu nebuvai pasiruošęs susitikti su manimi. Laimė - tai džiugaus netikėtumo efektas ir afektas.

- Anokia čia laimė...

Šis įvykis pritrenkė Guru Guru. Gal laimė - tai vidinė avarija, kai stebuklingu būdu lieki sveikas ir gyvas. Likimas visada teisus: gimsi, gyvensi, mirsi, ir daugiau nieko... Nematoma ranka moja iš tolo, bet Guru Guru (ir visi kiti) likimo nemato. Ir nereikia - pasiūla aiški, prarasta, tragiška ir neišvengiama.

Nuotaika vėl atsigavo, nors Guru Guru kasdien gaudavo vis blogesnes kortas, jis laimėdavo visas partijas, turnyrus, žaidimus.

Nei laiko, nei vietos, įpratot mat