Didysis Apuokas

Palikęs Barsuko sodybą, Guru Guru keliavo lemties plentu toliau.

Sutemo.

Kur dėtis, kur nakvoti? Gal miške?

Samanų patalai minkšti...

Staiga jis pastebėjo du ryškius prožektorius. Priėjo arčiau. Ant storos šakos tupėjo didžiulis paukštis.

- Labas vakaras, kilnioji Pelėda!

- Aš ne senų foliantų graužikas, aš ne snobų išliaupsinta akademikė Naminė Pelėda, - šūktelėjo gerokai įskaudintas sparnuotis, - aš esu iškilus Didysis Apuokas, naktinės meditacijos Meistras, slaptų žinių Adeptas.

- Meldžiu atleisti, - itin pagarbiai paprašė Guru Guru.

- Nesate išpuikęs, todėl aš jau pamiršau piktą įžeidimą, - kilniai pažadėjo Didysis Apuokas, - kur keliaujate, jaunuoli?

- Aš einu pirmyn...

- O jei tiksliau?

- Link barjero, pabaigos... O ką pasieksiu? Gal mirtį?

- Visų mūsų mirtis, deja, artėja... Su vienu geru draugu jau beveik metai negaliu pasikalbėti telefonu, kaip buvau įpratęs, nors jam tebuvo penkiasdešimt ketveri. Deja, sąrašas tik ilgės... Aš nemoku guosti, nes mirtis visada šalia... – atjautė Didysis Apuokas.

- Mano pasiryžimas tvirtas: kas benutiktų – nesustosiu...

- Ir aš ketinu sustiprinti savo dvasinę praktiką... – pritarė Didysis Apuokas, - jau seniai viską atmečiau, palikau tik tai, kas svarbiausia. Arbata, susikoncentravimas ties salotų ir kito kuklaus valgio gaminimu, būtiniausi buities darbai, rašymas ir mąstymas, o greičiau nemąstymas. Ketinu padaryti pareiškimą apie tai, kad filosofija yra niekalas, ir visada toks buvo: fantazmas, fantazijos, mokslinė fantastika, fentezi... Mircea Eliade sakė, kad vienintelė realybė yra mitologija.

- Teisingas sprendimas... Man patiko Jūsų išvados, ir mintis, jog vienintelė realybė yra mitologija, o mano senas draugas Dravenis (nežinau, kur jis dingo?) dar pridurtų, – ir Tavo Tikrasis Aš.

- Taip, asmeninė mitologija, kuri yra pasaka, kaip Henrikas Radauskas sakė apie ją. O visa kita – tuštybių tuštybė, vanitas vanitatum, Пустота (be Čiapajevo)...

- O man belieka tik pritarti Jūsų unikaliai patirčiai, nes mano patirtis tokia pati...

Deja, pažangiam pokalbiui iškilo pavojus.

Miške Didžiojo Apuoko ir Guru Guru tykojo Vilkas Pilkas, persirengęs ožiuku, o gal avele - nesuprasi iš karto. Bet atrodė nekaltai, net mekeno, tiesa, prikimusiu balsu ir vis nusisukęs nuo visamatančių medžių papešdavo cigaretę.

- Mintu kiškiais, pelėmis, galiu sumedžioti elnių jauniklį ir lapę, todėl nebijau Vilko Pilko, - išdidžiai tarė Didysis Apuokas.

O Vilkas Pilkas tik šypsojosi į lūpų kamputį. Jis žinojo, kad nebijojimas labai vargina. Ir štai tolumose (čia pat!) pasigirdo ilgas ambientinis (dark) staugimas...

- Guru Guru, gal vis dėlto užsukite į mano pilį, neverta pyktis su vilkais, - pasiūlė Didysis Apuokas.

- Mielai, - nudžiugo Guru Guru.

- Mielai, tai mielai, - pasakė sau Vilkas ir, išsitraukęs iš kuprinės mačetę, nusėlino link jųjų. Kadaise lankė skautų būrelį.

Didysis Apuokas ūmai pavirto bombonešiu ir jau suvirškinto maisto atliekomis kaip dronas atakavo Vilką Pilką. Guru Guru monitoriaus ekrane stebėjo ir stebėjosi kaip tiksliai krenta bombos, kaip į tamsią girią sprunka susirėmimą pralaimėjęs Vilkas Pilkas.

Oro mūšiui pasibaigus, Didysis Apuokas išvirė antidepresinės, jonažolių, zverobojaus arbatos. Atsigaivinęs Guru Guru užmigo saldžiu miegu, o Didysis Apuokas išskrido į medžioklę.

Barsukynė, tie patys metai, kurie niekada