Pradžia / Radikaliai
 

Fondiu ir kiti pasaulio įvykiai

Publikuojame Olego Aleksejevo, grupės "Biplan" gitaristo, dainų autoriaus prozos kūrinį.

Olegas Aleksejevas
2012 m. Vasario 27 d., 11:25
Skaityta: 775 k.
Įvykis. Juozo Eitmanavičiaus nuotr.
Įvykis. Juozo Eitmanavičiaus nuotr.

Buvo jau tamsu. Už sienos plyšavo kaimynų televizorius. Kinai šventė Juodąjį Drakoną, o ji virtuvėje lakavosi nagus. Visame bute tvyrojo nagų lako kvapas. Aš gulėjau lovoje ir galvojau apie tai, kas vyksta šią minutę pasaulyje. O pasaulyje šią minutę vyko daugybė įdomių dalykų.

Štai kad ir Australijoje, viename greitkelyje, Viljamo Grego nisanui sprogo padanga. Jis sėdėjo šalikelėje ir žiovaudamas laukė, kol kas nors sustos ir išties jam pagalbos ranką. Nisano bagažinėje gulėjo atsarginis ratas, galėjo pasikeisti, tačiau neturėjo raktų. O juk šimtą kartų prieš tai buvo pagalvojęs, kad kada nors tų raktų gali prireikti. Bet pagalvojimai tik ir liko pagalvojimais. O dabar nuobodžiaudamas Viljamas traukė eilinės cigaretės dūmą ir laukė kol kas sustos ir išties pagalbos ranką. O visai šalia šio greitkelio, už penkiolikos minučių kelio, vandenyno pakrantėje merdėjo šimtas dvidešimt penki į seklumą išplaukę banginiai. Ši žinia akimirksniu apskriejo visą žemės rutulį. Azijoje, Amerikoje, Europoje - visur žmonės buvo susirūpinę banginių likimu. Net už mano buto sienų kaimynų televizorius tragišku moters balsu dalinosi šia žinia. Tik Viljamas Gregas to nežinojo. Bet vargu ar jam tai rūpėtų, ir savų rūpesčių - nors tvenkinį tvenk.

Tą pačią minutę viename Vilniaus senamiesčio daugiabutyje jaunuolis, vardu Jonas, apsirijo grybų ir išsigando pats savęs, savo minčių gilumos ir beribių fantazijos klodų. Jam pasidarė taip baisu, kaip niekados gyvenime dar nėra buvę. Ta baimė suparalyžiavo visą jo kūną - negalėjo pajudinti nei rankos, nei kojos. Vėliau kūnas prarado svorį, pasidarė lengvas kaip pienės pūkas. Jonas žinojo, kad reikia tik atsipalaiduoti, ir viskas bus gerai, geriau nei bet kada anksčiau. Bet kažkas jį labai gąsdino. Vėliau baimė peraugo į paniką. Galų gale neapsikentę draugai, labiau nei Jonas įgudę šiuose reikaliukuose, sumeistravo jam kokaino takelį, susuko dvidešimties eurų banknotą į vamzdelį ir liepė per jį traukti į nosį miltelius. Jonas griebėsi susukto euro lyg skęstantysis griebiasi šiaudo. Išsikrapštė iš šnervės snarglius, mintyse persižegnojo, ir it siurblys įtraukė į save visą koksą. Už penkiolikos minučių Jonas stovėjo mažame apsnigtame balkonėlyje, rūkė cigaretę ir suknistai gerai jautėsi. Bandė suprasti, kas gi taip stipriai jį išgąsdino, kodėl negalėjo tiesiog atsipalaiduoti ir leistis nešamam srovės. Surūkęs kelias cigaretes grįžo į kambarį ir stebėjo kelionę tęsiančius draugus. Patogiai įsitaisė fotelyje ir stebėjo. Jo delnai prakaitavo, žandikaulis susirakino, bet dabar jis išties Sumautai Gerai jautėsi. Šią minutę Jono smegeninėje kažkas negrįžtamai pasikeitė.

O virtualiame pasaulyje, plačiuose interneto laukuose, susitikę du draugai intelektualai koliojo ir su šūdais maišė kitus du jau seniai iš gyvenimo pasitraukusius jaunuolius – Kurtą Cobainą ir Viktorą Cojų. Nervingai mosavo rankomis ir niekino jų kūrybą. Nežinia kodėl jie tai darė, galėjai pagalvoti, kad anie du, dar būdami šiame pasaulyje, tratino jų drauges, nors tai mažai tikėtina. Bet draugai intelektualai plūdo juos kaip dideli. Jei atsirasdavo koks keistuolis, galvojantis, kad šie garbingi ponai neteisūs, išdauždavo jam dantis ir išspardydavo tam netikėliui užpakalį. Štai toks žiaurus gyvenimas šią minutę vyko kitoje kompiuterio ekrano pusėje.

O Amsterdamo gyventojai šią minutę paklaikusiomis akimis stebi mešką, minančią vogto dviračio pedalus. Maša – toks meškos vardas. Maša pabėgo iš šiame mieste gastroliuojančio cirko. Neatlaikė įtempto darbo grafiko. Jau seniai žinojo keletą būdų pasitraukti iš cirko teritorijos, bet tik dabar rimtai prispyrė. Maša nebuvo durna, suprato, kad toli nepabėgsi, vis tiek sugrąžins atgal, bet net kelios minutės laisvės ją viliojo labiau nei bet kas pasaulyje, netgi labiau nei gardus lašišos gabalas, apie kurį pasvajodavo kaskart prieš užmiegant. Pabėgimas buvo suorganizuotas dešimtukui. Niekas net neįtarė, kad meška dingo. Pradžioje Maša bėgo keturpėsčia, bet jau už kampo pamatė krūvą netvarkingai priparkuotų dviračių. Į akį krito oranžinis, moteriško modelio. Apsauginė grandinė trakštelėjo nelyginant saulėgrąža tarp pirštų. Ir štai dabar ji mina dviračio pedalus. Ji šimtą kartų darė tai cirko arenoje. Bet riedėti Amsterdamo gatvėmis yra kas kita. Nors ir čia netrūksta susidomėjusių jos persona. Visi pagarbiai praleidžia, girdėti nuostabos šūksniai, ir spragsi turistų fotoaparatų blykstės. Staiga pasigirsta policijos sirenos. Jau greitai Maša gulės pakirsta negailestingos jų kulkos. Aplink lyg maitvanagiai šokinės kameromis ir fotoaparatais apsiginklavę reporteriai. O jau kitą dieną meška, vardu Maša, taps tikra žvaigžde. Kuriam laikui jos žvaigždė spindės ryškiau nei paties Maiklo Džeksono. Bet tai bus vėliau, o šią minutę visų Amsterdamo gyventojų bei jo svečių nuostabai meška mina dviračio pedalus.

O Minske tik ką iš ketvirtame aukšte esančio buto iššoko pensininkas. Prieš tai jis ketvirtį valandos vėjo ir išgerto alkoholio plaikstomas stovėjo ant palangės, grasinosi nusižudyti. Nieko nereikalavo. Tik keikė buvusią valdžią. Konkrečiau – pirmą, vienintelį ir paskutinį SSSR prezidentą Gorbačiovą. Kaltino jį didžiosios imperijos sunaikinimu. Linkėjo jam mirties, tačiau ruošėsi nusižudyti pats. Kieme žaidžiantys vaikai ir tarpusavy besišnekučiuojančios jų senelės daug dėmesio šiam incidentui neskyrė. Visi jau buvo pratę prie Sputniko išsišokimų. Jam net pravardė tokia buvo suteikta dėl jo sugebėjimo skraidyti. Tris kartus šis senyvo amžiaus žmogus krito iš ketvirto aukšto. Triskart liko gyvas. Ir dabar pasigirdo didelis Trekšt, o tada - aimanos. Kažkuri iš močiučių iškvietė greitąją. Smalsaujantys vaikai apsupo Sputniką. Senis dejavo iš skausmo, ir šią minutę jo galvoje neliko vietos nei Michailui Sergejevičiui, nei prieš porą dešimtį metų kritusiai didžiajai imperijai.

Tą minutę, kai mano galva it radijo imtuvas gaudė informaciją iš viso pasaulio, ji tyliai įėjo į kambarį ir pasiūlė užkurti fondiu.

- Gal užkuriame fondiu? – tarė ji.

- Užkurk, o aš nubėgsiu vyno, - atsakiau.

Išėjau į lauką. Stipriai snigo, ir ryšys su pasauliu nutrūko. Aš nežinau, kaip pakrypo įvykiai kitą minutę. Bet kad įvyko kažkas  įdomaus, net neabejoju.

Komentarai