„Ka ir Ba“ - metafizinis trileris, skirtas Mindaugui Peleckiui

Gintautas Gascevičius, žinomas kaip roko grupės BIX būgnininkas ir tarpdisciplininių projektų autorius, 2026 m. publikavo mistinį trilerį intriguojančiu pavadinimu „Ka ir Ba“. Kodėl Ka ir Ba? Gal tai savotiška aliuzija į Kabalą? Kabala – tai mistinė judaizmo tradicija, kurios tikslas yra atskleisti žmogaus ir pasaulio prigimties esmę, leidžianti suvokti visatos slėpinius. Tačiau, pasirodo, kad šiuo atveju Ka ir Ba yra susijusi ne su judėjiškąja, bet su senovės Egipto tradicija, kurią išsamiai tyrinėjo taip pat anksti mus palikęs filosofas ir menotyrininkas Algis Uždavinys.

Taigi scenoje Gintautas Gascevičius kuria ritmą, o literatūroje – erdvę. Tai nėra tradicinis miesto romanas. Čia miestas tampa sluoksniuota struktūra, kurioje kasdienybė gali staiga atsiverti kaip kita, iki tol nepastebėta dimensija.

Kas nutinka miestui, kai ima skilinėti pati jo tikrovė? Gintautas Gascevičius literatūroje kuria ne tik siužetą, bet ir erdvę, kurioje skaitytojas kviečiamas stebėti, kaip pažįstama tikrovė pamažu atsiveria kaip daugiasluoksnė struktūra.

„Ka ir Ba“ – metafizinis trileris, pavadintas senovės Egipto sielos aspektų vardais. Šiame romane pažįstamas Lietuvos miestas pamažu atsiveria kaip vieta, kurioje greta kasdienybės egzistuoja kita, paralelinė tikrovė.

Romanas dedikuotas netikėtai mus prieš tris metus palikusiam rašytojui, poetui, žurnalistui, hiperpoliglotui, vertėjui, religijos ir muzikos tyrinėtojui Mindaugui Peleckiui. Bet iš tiesų knygoje galima jausti, kad ji skiriama ir tragiškai žuvusiam Gintauto Gascevičiaus broliui Kęstučiui, grupės Bix nariui.

Pažįstamos vietos ima keisti savo prasmę, o įprasti žmonės netikėtai tampa didesnių, sunkiai suvokiamų procesų dalimi. Senovės Egipto sielos samprata čia tampa raktu į paslėptus miesto sluoksnius – erdves, kuriose realybė ima dvejintis, o matymas tampa svarbesnis už paaiškinimą.

„Ka ir Ba“ – mistinis romanas, kuriame realus miestas egzistuoja greta kitos tikrovės. Tai pasakojimas apie momentą, kai pažįstama erdvė ima skilti, o kasdienybė pasirodo esanti tik paviršius.

Čia miestas tampa ne tik geografija, bet gyvu organizmu – turinčiu atmintį, slaptą sandarą ir savo logiką. Įprastos erdvės įgauna slenkstinę prasmę, o žmonės – jėgų, kurių patys iki galo nesuvokia, dalimi. Paralelinė tikrovė neįsiveržia staiga – ji atsiranda tyliai, lėtai, tarsi įtrūkis pačiame matyme.

„Ka ir Ba“ jungia miesto romaną, mistinę įtampą ir filosofinį nerimą. Tai knyga apie ribą, kuri nėra brėžiama žemėlapiuose – ji atsiranda sąmonėje.

Gintautas Gascevičius romane literatūrine forma tęsia neapibrėžtumo temą, anksčiau tyrinėtą muzikoje. „Ka ir Ba“ – pirmasis autoriaus romanas, atveriantis naują kūrybos etapą.

 „Ka ir Ba“ – romanas apie miestą, kuris gali būti matomas vienaip, bet iš tiesų gyvena ir kituose, iki tol nepastebėtuose sluoksniuose.

„Ka ir Ba“, kuriame realus miestas egzistuoja greta kitos tikrovės. Čia miestas tampa ne tik geografija, bet ir gyvu organizmu – turinčiu atmintį, slaptą sandarą ir savo logiką.

Romane tyrinėjama riba tarp to, kas laikoma tikrove, ir to, kas lieka už suvokimo lauko. Skaitytojas kviečiamas ne tik sekti pasakojimą, bet ir stebėti, kaip ima dvejintis pati realybė.

Knyga kalba apie vidines ribas, kaltę, atsakomybę, laisvės iliuziją ir apie tai, kaip dažnai pasirinkimus už mus padaro procesai, kurių nematome. Kaip ir gyvenime – ne viskas paaiškinama, ne viskas įvardijama...

Pastaraisiais metais Gintautas plėtoja kūrybą, jungiančią garsą, tekstą ir filosofinę refleksiją. Albumas „Šriodingerio katė“ tyrinėjo neapibrėžtumą muzikos forma, o „Ka ir Ba“ šią temą perkelia į literatūrą. Abiem atvejais svarbiausia tampa ne atsakymas, o klausimas.

G. Gascevičius yra išleidęs eksperimentinės muzikos trilogiją „FonoGrafijos“ (2017 m.), „Varava“ (2018 m.) ir „Oneirologija“ (2020 m.), albumą „DDJ“ (kartu su Daliumi Naujokaičiu), taip pat knygą „Ginc ir išminties pedalas“ (2023 m.).

Kovo 23 d. romanas „Ka ir Ba“ buvo pristatytas Telšių Karolinos Praniauskaitės viešojoje bibliotekoje.

Balandžio 24 d. Gintauto Gascevičiaus mistinis trileris „Ka ir Ba“ buvo pristatytas Vilniuje Adomo Mickevičiaus bibliotekoje.

Balandžio 30 d. Šiaulių miesto savivaldybės viešosios bibliotekos Lieporių filiale vyko susitikimas su žinomu menininku, neretai vadinamu būgnų magu Gintautu Gascevičiumi. Į renginį sugužėjo gausus būrys Lieporių gimnazistų. Klausytasi nuoširdaus menininko pasakojimo apie nepakartojamas jo ir roko grupės ,,Bix“ muzikavimo patirtis, nepramintų kelių paieškas, siekiant originalių sprendimų. Buvo kalbamasi ir apie naujausią jo kūrybos sritį – knygų rašymą. Pirmoji jo knyga „Giinc ir išminties pedalas“ gimė prieš 3 metus, o dabar skaitytojų ratui pateikė mistinį trilerį ,,Ka ir Ba“. Pastarasis romanas mūsų bibliotekoje buvo pristatomas Šiauliuose pirmą kartą.

Kūrėjas dalijosi nuoširdžiais patarimais su Lieporių gimnazijos ansamblio dalyviais, Jiems ir kitiems dalyviams buvo išdalinti autografai.

Pirmiausia pristatysime G. Gascevičiaus įžvalgas apie KA ir BA. Gintautas teigia: Rašydamas knygą „Ka ir Ba“ į pasakojimą įtraukiau senovės egiptiečių mitologijoje aprašytus devynis sielos aspektus.

Šiame mistinio romano fragmente aprašomas "Ka" – gyvybinė esmė, dieviškas pirmavaizdis:

_

Pasirodo, kad Ka senovės Egipto hieroglifuose buvo žymimas dviem pakeltomis rankomis – simboliu, reiškiančiu gyvybinę jėgą ir žmogaus dvasinį dublį. Ka statulose šis ženklas buvo vaizduojamas virš žmogaus galvos.

Senovės egiptiečiai tikėjo, kad kiekvienas žmogus turi Ka – gyvybinę jėgą, dvasinį dvynį ir dievišką pirmavaizdį, pagal kurį žmogus yra sukurtas. Ka atsiranda jau gimimo momentu, o kai kuriais atvejais laikyta, kad jis egzistuoja dar anksčiau, kaip dieviškas planas, įrašytas žmogaus dvasiniame kode.

Kiekvienas žmogus turi savo unikalų Ka. Jis lemia asmenybę, likimą ir lydi žmogų viso gyvenimo metu bei po mirties.

Egiptiečiai tikėjo, kad žmogus turi gyventi santarvėje su savo Ka. Jei žmogus nukrypsta nuo savo prigimtinės krypties, jis gali patirti vidinę tuštumą, susvetimėjimą ar net ligas, nes prarandamas ryšys su pirmine dvasine forma.

Po mirties Ka išlieka. Tam, kad jis tęstų egzistenciją, buvo atliekamos apeigos ir aukos. Kapavietės net buvo vadinamos „Ka namais“ – hut-ka. Ten statytos portretinės statulos, kurios tapdavo ryšiu tarp mirusiojo Ka ir gyvųjų pasaulio.

Ka simbolizuoja žmogaus dvasinę ašį ir paskirtį, vidinę liniją, kuri sieja žmogų su jo dieviška kilme.

—

Rašydamas knygą „Ka ir Ba“, į pasakojimą įtraukė devynis senovės Egipto mitologijoje aprašytus sielos aspektus.

Šis mistinio romano fragmentas apibūdina „Ba“ – judantį sąmonės aspektą, emocingą sielą:

Ba yra sielos aspektas, išreiškiantis žmogaus individualumą, emocijas, atmintį, sąmoningą veiklą ir ryšį su gyvaisiais po mirties.

Dažnai vaizduojama kaip paukštis su žmogaus galva, tai sielos dalis, galinti keliauti tarp pasaulių, laisvai judėti, net kalbėti. Skirtingai nuo Ka, kuris yra statiškas, Ba yra dinamiškas. Tai reiškia žmogaus „aš“, gebėjimą mąstyti, jausti ir prisiminti net ir po fizinės mirties. Senovės egiptiečiai tikėjo, kad Ba gali palikti kūną, bet turi į jį grįžti kiekvieną naktį, todėl kūno išsaugojimas mumifikacijos būdu buvo toks svarbus. Ba lankė šeimos narius, galėjo pasirodyti sapnuose, rūpintis gyvaisiais ar perduoti žinias. Ba buvo ne tik emocinis „aš“, bet ir žmogaus gebėjimas dalyvauti pasaulio veiksme net ir po mirties. Ba nebuvo vienintelė kiekvieno žmogaus savybė, tai buvo jo esmė, jo „balsas“ pasauliui.

Po mirties Ba išreikšdavo žmogaus reputaciją, atmintį, emocinį pėdsaką.

Jei žmogus buvo garbingas, jo Ba tapdavo šviesia būtybe, prisidedančia prie dieviškosios tvarkos. Jei žmogus gyveno neteisingai, jo Ba galėjo nuklysti, nėra kelio į pomirtinio gyvenimo ramybę.

Religiniuose tekstuose Ba dažnai apibūdinamas kaip keliautojas, kuris turi pasiekti Dangų, sutikti savo Ka ir suformuoti vieningą šviesią būtybę – Ach. Tai reiškia, kad Ba turi būti subalansuotas, susitaikęs su savo praeitimi, patirtimi ir atleistas. Ba kelionė dažnai yra apie dvasinį augimą, tai kelionė į save per amžinybę. Ba buvo prisimenamas ritualuose, vadinamas vardu, kviečiamas atsigauti, vėl tapti veikiančiu, gyvu sąmonės reiškiniu.

Tai yra žmogaus dvasinės širdies, verksmo, troškimo, apmąstymų, emocijų esmė.

Rašydamas knygą „Ka ir Ba“, į pasakojimą įtraukė Sekhem, tai – valios jėga ir energinis autoritetas.

Sekhem – tai senovės egiptiečių sielos aspektas, apibūdinantis žmogaus vidinę galią, energiją, valios jėgą ir autoritetą. Tai nėra tiesiog fizinė jėga, Sekhem reiškia dvasinį pajėgumą veikti, daryti įtaką, išlaikyti gyvybinę ugnį, net kai visos kitos jėgos išsenka.

Senovės egiptiečių religijoje Sekhem laikyta esminiu principu, leidžiančiu žmogui išlikti tvirtam prieš chaosą, ligas, išbandymus, dvasines pagundas.

Sekhem galėjo būti išreiškiamas ne tik per jėgą, bet ir per buvimą. Asmuo, turintis galingą

Sekhem, galėjo būti tylus, bet vien jo buvimas turėjo svorį.

Faraonai, šventikai, gydytojai, magai buvo apdovanoti stipria Sekhem, nes jie buvo tarpininkai tarp žemės ir dangaus.

Vizualiai Sekhem senovės Egipte dažnai buvo vaizduojamas kaip skeptras – vertikali lazda, laikoma faraonų ar dievų rankose. Tai buvo ne tik valdžios ženklas, bet ir dvasinės galios simbolis. Sekhem skeptras reiškė gebėjimą veikti, palaikyti tvarką ir išlaikyti autoritetą tiek žemėje, tiek dvasiniame pasaulyje.

Dievų kultuose Sekhem reiškė nematomą, bet juntamą galybę, kuri palaiko tvarką visatoje. Pomirtiniame gyvenime Sekhem taip pat atlieka svarbų vaidmenį. Tai – gyvybės kibirkštis, leidžianti sielai išlikti aktyviai.

Žmogus, turintis stiprų Sekhem, net ir po mirties gali veikti, apsisaugoti nuo tamsiųjų jėgų, padėti gyviesiems. Todėl laidotuvių ritualuose buvo ypač svarbu „sustiprinti Sekhem“, kad siela liktų galinga.

Egiptiečiai tikėjo, kad Sekhem glūdi ir kūne, ir žodyje. Žodis, ištartas su Sekhem, galėjo gydyti arba sunaikinti. Todėl svarbu buvo kontroliuoti kalbą, emocijas, mintis, kontroliuoti tai, kas išreiškia Sekhem per žmogų. Net šventraščiai buvo rašomi, kad mirusiojo Sekhem galėtų funkcionuoti pomirtinėje tikrovėje.

Šiuolaikiniame kontekste Sekhem galėtų būti interpretuojamas kaip dvasinis stuburas, gebėjimas išlikti savimi, nepaisant aplinkybių, gebant keisti pasaulį aplink save savo buvimu ar valia. Sekhem – tai sielos galia būti, išlikti ir daryti poveikį kitiems.

-

Rašydamas knygą „Ka ir Ba“, į pasakojimą įtraukė ir Ren. Kas tas  „Ren“? Ren – tai asmens vardas, tačiau senovės egiptiečiai jį laikė galingu sielos aspektu, kuris turi maginę ir dvasinę reikšmę. Ren, tai tapatybė, kuri išlieka tol, kol vardas yra tariamas ar įrašytas. Tai – lyg dvasinis identifikatorius, saugantis žmogaus egzistenciją amžinybėje. Pamiršus ar ištrynus vardą, žmogus miršta antrą kartą, todėl kapuose, sarkofaguose, stelų užrašuose vardas būdavo kartojamas daug kartų.

Todėl Ren reikšmė buvo milžiniška, tai tarsi nematomas tiltas tarp pasaulių, laiko ir dvasinės esmės.

Kai kurie vardai buvo kuriami pagal dievų atributus ar ypatingas dorybes, taip žmogus buvo dvasiniu būdu susietas su tam tikru archetipu.

Vardo suteikimo momentas senovės Egipte buvo reikšmingas, tarsi dvasinis gimimas. Egiptiečiai tikėjo, kad net ir po mirties žmogus turi būti šaukiamas savo tikruoju vardu, kad jo Ba ir Ka žinotų, kur grįžti.

Maginiai tekstai, giesmės ir laidotuvių apeigos buvo kupinos vardo minėjimų. Be Ren žmogus buvo tarsi nematomas, be vietos dvasinėje visatoje. Netgi faraonai slėpdavo savo tikrąjį vardą, norėdami apsisaugoti nuo prakeikimų ar maginių atakų.

Ren taip pat buvo susijęs su atmintimi, kaip mes įrašome save į pasaulio istoriją.

Tas, kurio vardas gyvas, tas gyvena žmonių sąmonėje, dvasinėje erdvėje, kolektyvinėje atmintyje. Todėl Ren reikšmė buvo milžiniška, nematomas tiltas tarp pasaulių, laiko ir dvasinės esmės.

Asmens nemirtingumas buvo garantuotas ne per kūną, bet per Ren, jo gyvavimą, kalbėjimą, žinojimą.

Ren – tai vardas, kuris sako: „Aš buvau, esu ir būsiu.“

—

Rašydamas knygą „Ka ir Ba“ į pasakojimą įtraukė ir  „Šeut“, tai – žmogaus šešėlis. Tai yra vienas paslaptingiausių senovės Egipto sielos aspektų.

Senovės egiptiečiai tikėjo, kad kiekvienas žmogus turi savo šešėlį – Šeut, kuris egzistuoja kartu su juo nuo gimimo iki mirties ir net po jos. Ten, kur žmogus, ten ir jo šešėlis.

Tačiau Šeut buvo laikomas ne tik šviesos sukurtu siluetu. Egiptiečių mąstyme šešėlis buvo tikras sielos aspektas, savotiškas dvasinis dvynys, lydintis žmogų viso gyvenimo metu.

Šeut atspindi žmogaus vidinį pasaulį – tai, kas ne visada matoma iš išorės. Jis saugo žmogaus patirtis, paslaptis, vidinius troškimus ir baimes.

Kartais žmonės bijodavo savo šešėlio. Buvo tikima, kad jei žmogus gyvenime padarė daug neteisybių, jo Šeut gali tapti neramus ar net pavojingas. Tokiu atveju šešėlis galėjo įgyti savarankišką galią ir veikti žmogaus likimą.

Todėl Egipte buvo atliekami ritualai, skirti šešėliui apsaugoti ar nuraminti. Net laidotuvių apeigose buvo šaukiamas Šeut ir jam aukojama, kad jis išliktų lojalus ir lydėtų žmogų anapus.

Egiptiečiai manė, kad šešėlį turi ne tik žmonės.

Šešėlį turi dievai, pastatai, daiktai ir net žodžiai.

Tai reiškė, kad kiekvienas dalykas turi savo neregimą tylų, bet galingą atspindį.

Meninėje ikonografijoje šešėlis dažnai vaizduojamas kaip tamsi figūra po žmogaus kojomis. Jis nekalba, bet visada yra šalia, kaip sąžinė, kaip likimo pėdsakas, kaip atmintis, kuri stebi ir liudija.

Šiais laikais Šeut gali būti suprantamas ir simboliškai, kaip žmogaus vidinių paslapčių, baimių ar nesuvoktų troškimų ženklas. Tai priminimas, kad žmogus yra daugiasluoksnė būtybė, kurios dalis visada lieka šešėlyje.

O kaip manote jūs, ar žmogus gali pabėgti nuo savo šešėlio?

Romano „Ka ir Ba“ leidimą remia Asociacija LATGA

Knygą „Ka ir Ba“ galite rasti čia:

www.ginto.lt

#KnygaKaIrBa