Iš spaudai rengiamos Leono Peleckio-Kaktavičiaus eilėraščių rinktinės „KAIP ŽYDI ĄŽUOLAI“

Iš spaudai rengiamos eilėraščių rinktinės „KAIP ŽYDI ĄŽUOLAI“

Gegužės 4-ąją Leonas Peleckis-Kaktavičius, ištikimas „Draugo“ „Kultūros“ priedo

talkininkas, šventė garbingą 80-ies metų jubiliejų. Nuoširdžiai sveikiname gerbiamą

Leoną ir linkime sveikatos, įkvėpimo ir nepavargstančios plunksnos!

*

Neatsiklausęs iš manęs imi, imi,

likime, viską, kuo buvau laimingas.

Nors vienąkart pabūk su manimi

žmogum, draugu, – kai Žemėj tyliai sninga.

Galgi ir man sapne gėlė pražys

po to, kai širdimi pajusiu,

kad žodis, geležis, tulžis –

ne visas tu, tik nelemtoji pusė?

MEILĖ

Dar nebuvo tavęs, bet aš jau žinojau,

kad tavo pėdom po triukšmingo lietaus

sugrįžta giedra per pavasario žolę.

Tačiau tegalėjau tuomet tik nujaust,

kad tu – šimtą, tūkstantįkart žemiškesnė,

o per tavo atstumą prie tavęs priartėt

vieną sykį gyvenime leista.

Ir kad tu kaip erdvė,

mano tėviškės upėm ištvinus. –

Jos pačioj gilumoj

atsispindi pražydusios žemės krūtinė

su skaidriausiom versmėm, su tiesiausiais keliais.

VESTUVIŲ NUOTRAUKA

Tokie ir liksime – patiklūs –

tarp šypsenų, linkėjimų ir apkalbų. –

Prabėgę metai tik patikslins

vardus dviveidžių ir draugų.

Balandžio pumpurai virš mūs

gerų žmonių veidais – ištikimi

pasauliui, kuris bus, -

jį tartum obuolį imi.

Kaip gimtas kelias nenutols

obels šviesa švelniu raudoniu

ir šventas džiaugsmas, kad nuo tol

perpus dalinamės druska ir duona.

ATSISVEIKINIMO ŽODŽIAI

GULBEI BEBALSEI

Man linksma nelinksma,

man liūdna neliūdna.

Gulbele bebalse, -

jau saulė į rudenį.

Ar taip ir išskrisi –

nė žodžio netarus?

Ar taip ir išeisi –

kaip tėvas į karą?

Kai skrisi –

duris sparnu palytėki.

Tave susapnuosiu

per paryčio miegą.

Tave palydėsiu,

išėjęs į kelią.

Gulbele bebalse,

gulbele gulbele...

PASKUTINĘ VASAROS DIENĄ

Apvaikščioju vakarą, kaip ir kiekvieną vakarą,

gilės bręsta giliai po žeme ir medžių viršūnėse.

Žaliomis akimis milžinkapiai dega –

prieš mūsų gimimą patirtas rugpjūčių jaukumas.

Paskui pereinu senolių nuvaikščiotą slenkstį,

kvepia bulvėm šviežiom iš pilkėjančio rudenio.

Pavargę rankos raiko duoną pagarbiai ir nuolankiai,

o man, kad jau baigėsi vasara – liūdna.

TARP KNYGŲ

Čia taip jauku ir paslaptinga.

Erdvė, kuria be sąlygų tikiu.

Čia vasara net sningant,

žibuoklės akyse ir iš akių.

Ištikimi draugai lentynose išsirikiavę.

Ištieski ranką ir tave pakvies

į ligi šiol dar nematytą žemę.

Jau tu su ja sukies, sukies.

Į veidą – būsimųjų amžių vėjas,

šalia – herojai ir antiherojai,

kokių dar niekur neregėjai,

kurie tikri, net jei iš oro.

Svarbu nepasiklyst tarp puslapių. Raidė

nelygu raidei. Ir jos kaip žmonės –

ne visos veržias į žvaigždes

ir ne visoms tokia kelionė.

VESTUVIŲ NUOTRAUKA. 2

Silvijai

Nuo tos dienos, kai tu,

kiek abejodama, į glėbį priėmei,

pačiu gražiausiu Žemėje vardu

šaukiu. Ir myliu.

Pačiam save nelengva prisiminti.

Tai iš tavęs geriausia, ką turiu.

Ir žodžiai, ir darbai, ir mintys

lyg iš giesmės pirmųjų vyturių.

Tu man ir motina, ir tėvas,

rytai šviesiausi ir pirmi žiedai.

Tokie ir liksime, kol Dievas

į mūsų kambarį ateis.

*

Iš ašarų prisiminimų vėjas

nuvijo virvę lig širdies.

Ir man ta atkarpa artėja.

Kuri didesnė mįslė – gyvenimo, mirties?

Jauties lyg peršokęs nematomą atstumą,

jis toks, kad ir norėdamas nepakartosi.

Dabar net tie, kurie išpurvino, atstūmė,

jau neatrodo nei galingi, nei išlošę.

Daug svarbesni rytai ir dienos, valandos,

kurios taip niekada dar neskubėjo.

Senatvės šalinies,

pavasariu pražydęs vėjau?

Be reikalo. Į koją jau netaikysiu.

O ir keistai atrodytų pavasario-rudens lenktynės.

Tau laikas bėgt į aikštę,

o man kur kas svarbiau begarsis kinas.

Kai ašara iš skausmo didelio

ištrykš, bent niekas negirdės.

Tu taip arti, kaip išsipildymas,

kaip žemėn krintanti žvaigždė.

Nuotraukos iš interneto

Perspausdinta iš DRAUGO (JAV) šeštadieninio meno, literatūros, mokslo priedo KULTŪRA