Sulėtinus žvilgsnį... kūnų atvertis

R. Vasilevičiūtės parodoje – tapyti apnuoginti kūnai, aktai, vyrų ir moterų. Paveikslai – įvairaus formato – didesni ir kameriškesni, mažesni, visi tapyti aliejiniais dažais. Pažvelgus į jaukią ir kamerišką parodą, kurioje – 14 tapytojos sukurtų aktų, peršasi toks apibūdinimas: „Skambanti erdvė, skambantys kūnai, skambanti įvairovė“. Tad kas tą skambėjimą, muzikalumą sudaro, formuoja? Pirmiausia spalvų derinių skambesys, blyškesni rausvi, rusvi, nelyg įelektrinti, kūno (kūnų) tonai tobulai dera, skamba su ištapyta erdve, kuri žėruoja spalvų, faktūrų, draperijų turtingumu (dažniau tamsesniais sodresniais – raudonos, rudos, žalios spalvos tonais).

Dera pridurti, kad parodoje eksponuoti ir keli kameriški portretai, kurie suskamba ir su aktų formomis bei spalvomis. Rasos aliejinei tapybai – aktams, portretams – būdingas itin subtilus erdvės modeliavimas, kur galima įžvelgti net smulkiausią teptuko brūkštelėjimą, subtiliausią niuansuotą potėpį.

Su turtingais spalvomis aktais savitai dera ir parodai įvairovės suteikia keli aktų eskizai, atlikti pieštuku ir tapyti aliejumi, tarp jų – subtilus kontūriškas besilaukiančios moters aktas.

Grįžkime ir prie parodos pavadinimo: moderato muzikos kalboje reiškia lėtą tempą, neskubrą. Bene visi nutapyti žmonės, tikriau jų kūnai, jų aktai alsuoja atsipalaidavimu, lėtu tempu, taip pat visišku menamu pasitikėjimu (tarp tapytojos ir pozuotojų).
Kaip teigia pati tapytoja, tarp pozavusių žmonių – visi Rasai gerai pažįstami, bičiuliai, artimieji, tiesiog atėję pas ją.

R. Vasilevičiūtė sako: „Tapybai esu dar labai nesunokęs vaisius. Reikalinga patirčių ne vien pažinimo, bet ir turinio sluoksnių. Pažinimas yra kelias. Mano kelias prasideda nuo elementarių, tačiau pamatinių dalykų suvokimo. Neskubėjimas. Mokantis tapybos žanrų – portreto, peizažo, natiurmorto, figūros – neskubu, noriu viską išmokti gerai, nepaviršutiniškai. Pažinimo kelias ilgas. Lėtai ir nuosekliai vedu save prie temos. Žmones tapau iš natūros, kad geriau suvokčiau charakterį, šviesos ir spalvos kaitą. Pozavę žmonės taip pat yra neabejingi. Jaučiu didelį palaikymą ir susidomėjimą. Kalbame tankiai tiek apie tapybą, jos atlikimo techniką, tiek ir apie tapybos prasmę, išliekamą vertę, apie spalvą, jos sukeliamą jausmą. Prie ko aš einu. Natūra. Viskas mokymasis vyksta iš gamtos. Gamta yra šaltinis ir mokymosi kelias. Manau, kad tai yra svarbiausia. Pažindama gamtą ieškau būties prasmės.“

Beje, jau antrus metus R. Vasilevičiūtė bendradarbiauja su Antakalnio galerija, kur rengia parodas, piešimo ir tapybos pagrindų moko vaikus, suaugusiuosius – tradicinės grafikos, tapybos tušu, akvarelinės bei aliejinės tapybos. Pilaitės dailės studijoje „Viksva“ Rasa norinčius piešti supažindina su tradicine grafika, tapyba ir akademiniu piešimu.

Rasos žodžiais, jai svarbu tobulėti, ieškoti savitos erdvės, spalvos, potėpių, faktūrų turtingumo, žaismo. Paklausta apie ateities planus, menininkė atsakė, kad ji tapydama ieškanti erdvės gylio, kompozicijos įvairovės ir turtingumo.