Vandenynas

Ir viskas yra gerai. Tik tu niekada nepajunti, kad užaugai. Po viso to laukimo būti suaugusiu, rimtu, “užbaigtu” žmogum, supranti, kad visi mes tik bandom susidėlioti savo žaislus (nes jie amžinai keičiasi), susidraugauti su tais, nuo kurių - daugiau ar mažiau - priklauso, kaip mes atrodom savo smėlio dėžėj, kaip dažnai visi einam žaisti slėpynių ir kaip dažnai galim sau leisti tiesiog būti - spoksoti į debesis, skaityti knygas, gerti arbatą…

Tada supranti, kad gyvenimo sukarpymas laiko atkarpom nieko neišsprendžia - mes vis dar draskomės dėl daiktų, žaislų ar dėmesio, vis dar prasivardžiuojam ir ieškom tikrų draugų ten, kur jų nė su žiburiu nerasi. Amžinas vaikymasis tobulo kažko, kuris niekada neišsprendžia neramybės viduje.

Neramybės užaugti, paleidžiant tai, kas svarbiausia - būti. Tiesiog.

Berods prieš dešimtmetį rašiau, kad gyvenimas kartais primena plaukimą jūroj mažu laiveliu - niekada nežinai, kas nutiks, kokios srovės tave nuneš ten, kur dar nežinai. Dabar žinau, kad esu lašelis tos jūros. Lašelis, kuris talpina visą vandenyną. Niekada negali nuspėti tekmės, bet gali leisti sau būti kartu su tuo, ko negali pakeisti. Svarbiausia, galų gale, priimti save toj ramybėj be laiko sukarpymo, be neperšoktų šokdynių, neatrastų stiklo karoliukų ar netyčia sudaužytų lėkščių… Svarbiausia - čia ir dabar - nes tu esi tobuliausias, toks, koks atmerkei akis šiandien. Ir tik tas tarpelis dienos, kai vėl nurimsi klausytis lopšinės - tas laiko tarpsnis ir yra svarbiausias. Kasdien. Visada. Vandenynas.