As priklausau sau

Aš niekur nepriklausau ir nepriklausau niekam Aš niekur nepriklausau. Nepriklausau niekam. Ir kad ir kaip sunkiai per visą savo gyvenimą stengiausi, niekada iš tikrųjų nejaučiau, kad šiame pasaulyje yra vieta, kurioje galėčiau pritapti. Atrodo, tarsi visą savo gyvenimą būčiau praleidęs stovėdamas už kambario, pilno žmonių, ribų ir pro langą stebėdamas pasaulį, kurį visi kiti, regis, supranta. Stebiu, kaip žmonės užmezga ryšius, kuria santykius, steigia šeimas, laikosi tradicijų ir gyvena pagal taisykles, kurios jiems atrodo savaime suprantamos. O aš stoviu kitoje pusėje ir svarstau, kas su manimi negerai, kodėl man taip sunku rasti savo vietą ir kodėl vien būti savimi atrodo tarsi nusikaltimas visuomenei. Tačiau galbūt su manimi niekada nieko nebuvo negerai. Galbūt per daug metų praleidau bandydamas įsprausti save į pasaulį, kuris niekada nebuvo sukurtas tam, kad jame atsirastų vietos tokiems žmonėms kaip aš. Esu neuroįvairus žmogus. Gyvenu su autizmu, anksčiau diagnozėje įvardytu kaip Aspergerio sindromas, ADHD, OKS ir ribiniu asmenybės sutrikimu (BPD). Šios būklės daro įtaką tam, kaip patiriu pasaulį, apdoroju informaciją, valdau emocijas, bendrauju su žmonėmis ir kuriu santykius. Mano protas ne visada veikia taip, kaip kiti tikisi. Mano jausmai gali būti užvaldantys. Mano mintys kartais tampa nepaliaujamu srautu, kurio neįmanoma sustabdyti. Mano dėmesys, suvokimas ir reakcijos gali neatitikti visuomenės įsivaizdavimo apie tai, kas laikoma normalu. Ir vis dėlto aš esu žmogus. Aš jaučiu. Aš mąstau. Turiu poreikių, svajonių, baimių ir troškimą būti suprastam. Nusipelnau orumo, pagarbos, švelnumo ir laisvės egzistuoti nuolat nebūdamas teisiamas dėl to, kaip veikia mano protas. Deja, visuomenė dažnai atrodo neturinti kantrybės žmonėms, kurie neatitinka jos lūkesčių. Žmonės nori paprastų paaiškinimų, nuspėjamų reakcijų, pažįstamų tapatybių ir patogių etikečių. Jie nori, kad visi elgtųsi taip, kaip jiems lengva suprasti. Kai kas nors nukrypsta nuo šių lūkesčių, žmonės pasijunta nejaukiai. Jie teisia, kritikuoja, atstumia arba bando pakeisti tą žmogų, kol jo kitoniškumas tampa mažiau pastebimas. Aš žinau, ką reiškia būti tuo žmogumi. Žinau, ką reiškia būti nesuprastam, klaidingai interpretuojamam ir traktuojamam taip, tarsi pats mano egzistavimas būtų našta. Žinau, ką reiškia, kai žmonės vertina mano reakcijas nesuprasdami, kas vyksta mano viduje. Jie mato mano elgesį, bet nemato mano sunkumų. Pastebi mano skirtumus, tačiau retai pasistengia juos suprasti. Jie tikisi, kad prisitaikysiu prie jų pasaulio, patys beveik neatsižvelgdami į tai, kiek pastangų man reikia, kad galėčiau jame orientuotis. Jie nori, kad būčiau normalus. Bet ką iš tikrųjų reiškia būti normaliam? Kas nusprendė, kaip turi atrodyti normalus protas, ko turi norėti normalus žmogus, kaip turi veikti normalūs santykiai ir ką turi apimti normalus gyvenimas? Kas nustatė šiuos standartus ir kodėl tiek daug žmonių pasiryžę paaukoti savo individualumą vien tam, kad juos atitiktų? Visuomenė sukūrė nesibaigiančią lūkesčių virtinę ir pateikė ją kaip universalią tiesą. Tu turi užaugti, susirasti partnerį, susituokti, susilaukti vaikų, siekti įprastos karjeros ir įsitvirtinti nuspėjamame gyvenime. Tu turi žinoti, kas esi, suprasti, kaip elgtis, ir eiti nustatytu keliu, nekeldamas pernelyg daug nepatogių klausimų. Jeigu nenori šių dalykų, žmonės pradeda tavimi abejoti. Jeigu negali eiti šiuo keliu, žmonės tave teisia. O jeigu atsisakai juo eiti, nes jis neatspindi to, kas esi, žmonės gali pradėti elgtis taip, tarsi būtum neįvykdęs savo pareigos tapti visaverčiu žmogumi. Aš atsisakau priimti tokį prasmingo gyvenimo apibrėžimą. Niekada nenorėjau vaikų. Niekada nejaučiau, kad motinystė yra mano likimas arba kad vaikų auginimas yra būtina sąlyga, kad mano gyvenimas turėtų vertę. Netikiu, kad kiekvienas žmogus privalo susilaukti vaikų, jog pateisintų savo vietą šiame pasaulyje. Mano gyvenimas neprivalo paklusti tradiciniam scenarijui. Neprivalau visuomenei vaikų, tradicinių santykių ar kruopščiai sukurto garbingo žmogaus įvaizdžio. Mano gyvenimas nėra viešas projektas, kuriam reikėtų kitų žmonių pritarimo. Ir mano lytinė tapatybė taip pat nėra tokia. Esu nebinarinės lytinės tapatybės žmogus. Neidentifikuoju savęs kaip moters ir niekada nenorėjau visą gyvenimą apsimetinėti moterimi vien todėl, kad kitiems tokia tapatybė atrodo patogesnė ar labiau pažįstama. Tačiau savo santykiuose esu susidūręs su partneriais, kurie norėjo, kad būčiau moteris. Jie norėjo, kad atlikčiau vaidmenį, kuris jiems būtų suprantamas, atitiktų jų lūkesčius ir jų įsivaizdavimą apie santykius. Bet kur visame tame buvau aš? Kur buvo žmogus, kuriuo iš tikrųjų esu, po tapatybe, kurią man norėjo primesti kiti? Kodėl jų patogumas turėjo būti svarbesnis už mano tiesą? Pavargau nuo reikalavimo vaidinti tapatybę, kuri man nepriklauso. Pavargau nuo prielaidos, kad kiti žmonės turi teisę nuspręsti, kas esu, kaip turėčiau save išreikšti ir kuo turėčiau tapti. Pavargau aiškinti tai, kas yra nepaprastai asmeniška, žmonėms, kuriems, regis, labiau rūpi apginti savo lūkesčius nei suprasti mano tikrovę. Nesu moteris vien todėl, kad kažkas nori mane tokią matyti. Neprivalau tapti kažkieno idealiu partneriu. Neturiu keisti savo tapatybės, kad santykiai taptų įmanomi. Ir neturėčiau būti verčiamas rinktis tarp meilės ir galimybės būti savimi. Meilė, kuri reikalauja išsižadėti savo tapatybės, nėra tokia meilė, kokios noriu. Santykiai, kuriuose turiu išduoti save, kad kitam žmogui būtų patogiau, nėra vieta, kurioje galėčiau iš tikrųjų jaustis savas. Jau ir taip per didelę savo gyvenimo dalį jaučiausi taip, tarsi man nebūtų vietos. Viena skaudžiausių mano istorijos dalių siekia laikus, kai man buvo dešimt metų. Mano tėvas pasakė, kad norėjo, jog būčiau berniukas. Man buvo tik dešimt. Buvau vaikas, kuris dar tik bandė suprasti save ir pasaulį. Dar neturėjau žodžių, patirties ar emocinių išteklių, kad galėčiau suvokti visą šių žodžių reikšmę ir jų poveikį man. Tačiau tėvų žodžiai gali įstrigti vaiko mintyse taip, kad tai sunku paaiškinti. Jie gali tapti klausimais, kurie niekada nenustoja aidėti. Jie gali palikti žaizdas, kurios lieka net tada, kai pats įvykis jau seniai praeityje. Ką reiškia, kai žmogus, kuris turėtų padėti tau jaustis saugiai, pasako, kuo nori tave matyti? Ką vaikas turi daryti su žinojimu, kad jo paties tapatybė gali neatitikti kito žmogaus lūkesčių? Kaip išmokti pasitikėti savimi, kai svarbus tavo gyvenimo žmogus jau išreiškė norą, kad būtum kažkas kitas? Negaliu perrašyti savo vaikystės. Negaliu grįžti į tą akimirką ir suteikti savo dešimtmečiam „aš“ supratimo, apsaugos ir patikinimo, kurių galbūt reikėjo. Negaliu panaikinti sumaišties ar emocinių pasekmių, kurios lydėjo mane vėlesniais metais. Galiu tik pripažinti, kad ši patirtis mane giliai paveikė. Mano tėvo žodžiai tapo dalimi daug didesnės kovos dėl tapatybės, priklausymo ir teisės pačiam nuspręsti, kas esu. Jie susipynė su šeimos lūkesčiais, santykių reikalavimais ir spaudimu pritapti visuomenėje, kuri niekada nebuvo palanki žmonėms, netelpantiems į įprastas kategorijas. Daugelį metų turėjau susidurti su kitų žmonių lūkesčiais ir kartu bandyti suprasti, ką reiškia gyventi būnant savimi. O kartais labiausiai skaudina ne svetimi žmonės. Labiausiai skaudina šeima. Šeima turėtų būti ta vieta, kurioje gali laisvai kvėpuoti, kur nereikia teisintis dėl savo egzistavimo ir kur tavo skirtumai automatiškai nepaverčia tavęs problema. Šeima turėtų būti vieta, į kurią gali sugrįžti, kai pasaulis tampa žiaurus. Bet kas nutinka, kai namai tampa dar viena vieta, kurioje jautiesi nepageidaujamas? Kas nutinka, kai žmonės, kurie turėtų tave pažinti geriausiai, traktuoja tave kaip juodą avį, sudėtingą žmogų, nusivylimą ar asmenį, kurio poreikiai mažiausiai svarbūs? Kas nutinka, kai jautiesi ne gerbiamas žmogus, o veikiau gyvūnas, iš kurio tikimasi paklusnumo, tylos ir susitaikymo su bet kokiu elgesiu jo atžvilgiu? Tai ypatinga vienatvės rūšis. Tai ne vienatvė, kai aplink nėra nė vieno žmogaus. Tai vienatvė, kai esi apsuptas žmonių, šalia kurių nesijauti matomas. Tai skausmas, kai su žmonėmis sieja bendra šeimos istorija, tačiau jie vis tiek nesugeba pripažinti tavo žmogiškumo. Tai išsekimas, kai nuolat bandai aiškinti save žmonėms, kurie jau yra nusprendę, ką apie tave galvoti. Kartais svarstau, ar mano šeima supranta, kaip stipriai visa tai mane veikia. Ar jie suvokia, ką reiškia jaustis taip, tarsi iš esmės būtum neteisingas žmogus? Ar jie supranta, kaip išvargina gyvenimas pasaulyje, kuris nesupranta mano proto, tapatybės ir emocinių išgyvenimų, o tada grįžimas namo, kur vėl tenka gintis? O gal jie taip priprato matyti mane kaip pašalinį žmogų, kad nebekelia klausimų dėl savo pačių elgesio? Nežinau. Tačiau žinau viena: giminystė su kitu žmogumi automatiškai nereiškia, kad jis tave supranta. Bendra DNR negarantuoja užuojautos. Šeimos ryšiai nepateisina žeminimo, nepagarbos ar atsisakymo pripažinti kito žmogaus individualumą. Kartais žmonės, su kuriais, kaip mums sakoma, privalome jaustis artimi, yra būtent tie, tarp kurių jaučiamės labiausiai vieniši. Ši vienatvė tampa dar painesnė, kai pagalvoju apie savo gyvenimo pasirinkimus. Nevartoju alkoholio. Nevartoju narkotikų. Neturiu tų priklausomybių, kuriomis žmonės kartais bando paaiškinti kito žmogaus sunkumus arba atmesti jo išgyvenimus kaip destruktyvių įpročių pasekmes. Netvirtinu, kad susilaikymas nuo svaigalų daro mane moraliai pranašesnį už kitus. Priklausomybių turintys žmonės taip pat nusipelno supratimo ir užuojautos. Tačiau negaliu nesusimąstyti, kodėl net priimdamas atsakingus sprendimus savo gyvenime vis tiek jaučiuosi taip, tarsi visuomenė manęs nevertintų. Galiu nevartoti svaigalų. Galiu stengtis suprasti save. Galiu kovoti su sunkumais, kuriuos sukelia mano būklės, ir bandyti kurti santykius. Galiu mėginti gyventi sąžiningai ir atsisakyti apsimetinėti žmogumi, kuriuo nesu. Ir vis tiek galiu būti atstumtas. Vis tiek galiu būti nesuprastas. Vis tiek su manimi gali būti elgiamasi taip, tarsi būčiau mažiau vertas gerumo nei žmonės, kurių gyvenimas atitinka visuomenei pažįstamus modelius. Galbūt tai ir yra viena skaudžiausių tiesų: nėra jokio kontrolinio sąrašo, kurį įvykdęs galėtum garantuoti sau pripažinimą. Gali išvengti tam tikrų klaidų, priimti atsakingus sprendimus ir stengtis sąžiningai elgtis su kitais. Gali metų metus mėginti tapti žmogumi, kurį kiti priimtų. Tačiau jei neatitinki jų lūkesčių, jie vis tiek gali rasti priežasčių tave atstumti. Neįmanoma užsitarnauti visuotinio pripažinimo elgiantis pakankamai nepriekaištingai. Neįmanoma garantuoti meilės padarant save lengviau suprantamą kitiems. Ir neįmanoma susikurti ramaus gyvenimo, jei nuolat aukoji dalį savęs tam, kad patenkintum kitų žmonių reikalavimus. Pradedu tai suprasti. Pradedu suprasti, kad mano neuroįvairovė nedaro manęs nevykusia kažkieno kito versija. Mano nebinarinė tapatybė nedaro manęs nepilnaverčiu žmogumi. Mano sprendimas neturėti vaikų nereiškia, kad mano gyvenimas tuščias. Mano atsisakymas paklusti įprastiems visuomenės lūkesčiams nereiškia, kad man nepavyko suaugti. Galbūt man nesiseka ne gyvenime. Galbūt tiesiog esu išsekęs, nes bandau gyventi gyvenimą, kurį man suprojektavo kiti žmonės. Tai du skirtingi dalykai. Socialinių normų laužymas ne visada reiškia maištą dėl paties maišto. Kartais tai yra išgyvenimo klausimas. Kartais tai atsisakymas dalyvauti sistemoje, kuri reikalauja tavo tylos, paklusnumo ir savęs išsižadėjimo mainais į sąlyginį pripažinimą. Kartais taisyklių laužymas reiškia, kad pagaliau paklausi savęs, ar tos taisyklės apskritai nusipelnė, kad joms paklustum. Kodėl privalau save laikyti moterimi, kad kiti jaustųsi patogiai? Kodėl privalau norėti vaikų, kad būčiau laikomas visaverčiu žmogumi? Kodėl turiu elgtis kaip visi kiti, jei mano protas veikia kitaip? Kodėl privalau palaikyti santykius, kuriuose jaučiuosi nematomas? Kodėl turiu susitaikyti su netinkamu šeimos elgesiu vien todėl, kad visuomenė teigia, jog šeima yra šventa? Kodėl turėčiau visą gyvenimą įrodinėti, kad nusipelnau vietos pasaulyje, kuris, regis, atkakliai stengiasi mane išstumti? Neprivalau atsakyti į šiuos klausimus taip, kad atsakymai patenkintų visus kitus. Mano gyvenimas priklauso man. Mano tapatybė priklauso man. Mano ateitis priklauso man. Neprivalau gyventi pagal šabloną, kurį sukūrė žmonės, niekada nepatyrę pasaulio mano akimis. Tačiau šio suvokimo nepakanka, kad skausmas išnyktų. Žinojimas, kad turiu teisę būti savimi, stebuklingai nepanaikina vienatvės. Supratimas, kad socialiniai lūkesčiai nėra universalios tiesos, nepadaro atstūmimo mažiau skausmingo. Žinojimas, kad mano vertė nepriklauso nuo šeimos nuomonės, nereiškia, kad jos elgesys negali manęs skaudinti. Aš vis dar esu žmogus, kuris nori būti suprastas. Vis dar noriu jausti, kad yra vieta, kurioje galiu egzistuoti nebūdamas nuolat stebimas, taisomas ar spaudžiamas keistis. Noriu santykių, kuriuose nesu laikomas problema, kurią reikia išspręsti. Noriu žmonių, kurie suprastų, kad pasaulį galiu patirti kitaip, ir automatiškai nelaikytų šių skirtumų charakterio trūkumais. Noriu galėti pasakyti, kas esu, nesiruošdamas ginčui. Noriu egzistuoti neprivalėdamas teisintis dėl kiekvieno sprendimo, kuris daro mane kitokį. Noriu sužinoti, ką reiškia būti priimtam be jokių sąlygų. Ar tikrai prašau per daug? Galbūt sunkiausia būti kitokiam todėl, kad pasaulis dažnai painioja nepažįstamumą su neteisingumu. Žmonės susiduria su tuo, ko nesupranta, ir nusprendžia, kad tai reikia pataisyti. Jie savo pačių diskomfortą palaiko įrodymu, jog kitas žmogus gyvena neteisingai. Tačiau mano gyvenimas nėra neteisingas vien todėl, kad jis nepanašus į jų gyvenimus. Mano protas neprivalo imituoti jų proto, kad nusipelnyčiau pagarbos. Mano lytinė tapatybė neprivalo tilpti į jų kategorijas, kad būtų tikra. Mano ateitis neprivalo apimti vaikų, santuokos ar tradicinių gyvenimo etapų, kad turėtų prasmę. O mano žmogiškumas nepriklauso nuo to, ar kiti žmonės žino, kaip mane suprasti. Neprašau pasaulio tapti tokiu kaip aš. Prašau tik laisvės būti kitokiam ir nebūti už tai baudžiamam. Prašau galimybės egzistuoti šalia kitų žmonių neprivalėdamas apsimesti žmogumi, kurį jiems lengviau priimti. Prašau to, kas niekada neturėjo būti laikoma kažkuo nepaprastu: orumo, pagarbos ir teisės pačiam nuspręsti, kokį gyvenimą noriu gyventi. Per ilgai mane lydėjo jausmas, kad niekur nepriklausau ir nepriklausau niekam. Šis jausmas lydėjo mane vaikystėje, šeimos santykiuose, romantiniuose ryšiuose ir kasdienėse situacijose, kuriose jaučiausi taip, tarsi vien tai, kad esu savimi, paverstų mane svetimu. Negaliu pažadėti, kad staiga rasiu savo vietą pasaulyje. Negaliu pažadėti, kad mano šeima mane supras, kad būsimi partneriai priims mano tapatybę ar kad visuomenė taps tolerantiškesnė vien todėl, kad pavargau būti atstumiamas. Negaliu pažadėti, kad daugiau niekada nesijausiu vienišas. Tačiau galiu pradėti abejoti prielaida, kad nepriklausymas reiškia vertės neturėjimą. Galbūt priklausymas ne visada yra tai, ką paveldime iš savo šeimų. Galbūt ne visada jį randame romantiniuose santykiuose ar užsitarnaujame prisitaikydami. Galbūt kai kuriems iš mūsų priklausymo jausmas prasideda tada, kai nustojame laikyti save svetimais žmonėmis, kuriuos būtina pataisyti, kad galėtume jaustis savo pačių gyvenimo dalimi. Galbūt niekada netilpsiu į tradicines visuomenės paruoštas dėžutes. Galbūt visada kvestionuosiu taisykles, kurias kiti priima net nesusimąstydami. Galbūt mano protas, tapatybė ir patirtys ir toliau bus sunkiai suprantami tam tikriems žmonėms. Tačiau tai nereiškia, kad likusį gyvenimą turiu atsiprašinėti už tai, jog egzistuoju. Nesu klaida vien todėl, kad esu neuroįvairus. Nesu nevykusi moteris vien todėl, kad esu nebinarinės lytinės tapatybės žmogus. Nesu savanaudis vien todėl, kad nenoriu vaikų. Nenusipelnau mažiau pagarbos vien todėl, kad atsisakau gyventi pagal svetimus lūkesčius. Ir neprivalau taikstytis su žiaurumu vien todėl, kad jį demonstruojantys žmonės vadina save mano šeima. Esu žmogus, bandantis orientuotis pasaulyje, kuris dažnai privertė mane jaustis taip, tarsi jame nebūtų vietos man. Esu žmogus, nešiojantis savyje patirtis, kurių kiti galbūt niekada iki galo nesupras. Esu žmogus, iš kurio buvo tikimasi keistis, prisitaikyti, aiškintis, kentėti ir daryti kompromisus, nors pats stengiausi rasti vietą, kurioje galėčiau tiesiog laisvai kvėpuoti. Pavargau būti juodąja avimi. Pavargau būti nesuprastas. Pavargau nuo to, kad mano tapatybė laikoma derybų objektu. Pavargau nuo prielaidos, kad visi privalo norėti tų pačių dalykų, gyventi vienodai ir eiti tuo pačiu keliu. Labiausiai pavargau nuo įsitikinimo, kad turiu tapti kažkuo kitu, kad nusipelnyčiau gyvenimo, kuris iš tikrųjų būtų mano. Todėl galbūt kol kas niekur nepriklausau. Galbūt nepriklausau niekam, kas primygtinai reikalauja kontroliuoti, kas esu. Galbūt netelpu į siaurus šios visuomenės lyties, šeimos, santykių ir normalumo apibrėžimus. Tačiau yra skirtumas tarp atsisakymo priklausyti sistemai, kuri tave žeidžia, ir įsitikinimo, kad apskritai neturi vietos šiame pasaulyje. Galiu atmesti pirmąjį dalyką, nepasiduodamas antrajam. Galiu nusigręžti nuo lūkesčių, kurie mane dusina. Galiu susikurti gyvenimą, kuris nepanašus į aplinkinių gyvenimus. Galiu būti nebinarinės lytinės tapatybės, neuroįvairus, nenorintis vaikų, netradicinis, sudėtingas ir visiškai neatsiprašinėjantis už tai, kad esu savimi. Turiu teisę egzistuoti neprašydamas leidimo. Galbūt rasiu žmonių, kurie mane supras. Galbūt atrasiu santykius, kuriuose nereikės išsižadėti savęs. Galbūt vieną dieną rasiu bendruomenę, kurioje mano skirtumai nebus laikomi nepatogumu, o bus pripažįstami kaip dalis žmogaus, kuriuo esu. Ir galbūt priklausymo jausmas ateis ne kaip vienas didingas pripažinimo momentas. Galbūt jis pamažu augs per mažus susitikimus su žmonėmis, kurie išklauso, per santykius, kuriuose gerbiamos mano ribos, ir per vietas, kuriose man nebereikės slėptis. Iki tol atsisakau matuoti savo vertę pagal tai, kiek žmonių mane supranta. Atsisakau leisti siauriems visuomenės lūkesčiams tapti mano egzistavimo ribomis. Atsisakau tikėti, kad mano gyvenimas beprasmis vien todėl, kad jis neatitinka tradicinio scenarijaus. Galbūt netinku pasauliui tokiam, koks jis yra dabar. Tačiau tai nereiškia, kad būtent manyje slypi esminė problema. Galbūt niekada nebuvau sutvertas tilpti į kiekvieną dėžutę. Galbūt niekada neturėjau gyventi kažkieno kito sukurto gyvenimo varianto. Ir galbūt laisvė, kurios taip ilgai ieškojau, prasideda ne tada, kai pasaulis pagaliau mane priima. Galbūt ji prasideda tada, kai nustoju prašyti pasaulio leidimo būti savimi. **Aš nepriklausau visur. Nepriklausau visiems. Neprivalau tilpti į kiekvieną lūkestį, kiekvienus santykius, kiekvieną šeimos modelį ar kiekvieną socialinę normą.** **Aš priklausau sau.** Ir net jei prireiks viso gyvenimo, kad galėčiau ištarti šiuos žodžius nejausdamas skausmo, nenustosiu stengtis kurti tokį gyvenimą, kuriame man nereikėtų atsiprašinėti už tai, kad esu savimi. Nes jau pakankamai didelę savo gyvenimo dalį praleidau bandydamas tapti žmogumi, kurį kiti galėtų priimti. Dabar noriu turėti galimybę sužinoti, kuo galėčiau tapti, jei man nebereikėtų išsižadėti savęs vien tam, kad būčiau mylimas. **Svarbiausia mintis, kurią norėčiau palikti ir už šio esė ribų:** tau nereikia atitikti visuomenės lūkesčių dėl lyties, šeimos ar to, kas laikoma normalu, kad nusipelnytum meilės ir pagarbos. Tai, ką patyrei būdamas dešimties metų, ir tai, kaip jautiesi savo šeimoje bei santykiuose, nusipelno rimto dėmesio. Neturi išsižadėti savo tapatybės vien tam, kad kitiems būtų patogiau.