Man gaila...

**MAN GAILA OBUOLIŲ...** Man gaila obuolių... Tu – rudenio obuoliu... Eina visi... Pūva perniek... Man gaila obuolių... Dvejus metus jų nebuvo, Šiemet – pilni sodai... Raudonšoniai, saulės bučiuoti, Guli žolėj, lyg pamiršti... Tik štai svajonė – Pasidaryti jų sulčių... Prisipildyti stiklainius Rudens saldumo, saulės šviesos... Bet svajonės kartais lieka Tik mintyse, tik širdyje... O obuoliai tyliai pūva, Lyg neišsipildę norai rudenyje... Ir man gaila ne tik vaisių, Ne tik sulčių, kurių nebus... Man gaila to, kas galėjo Virsti džiaugsmu ir liko perniek... Nes kiekvienas obuolys – Tai mažas vasaros stebuklas, Tai saulė, lietus ir laikas, Kurių nebesugrąžins ruduo... Man gaila obuolių... Jų kvapo, skonio, jų gausos... Gal kitąmet suspėsiu Išsaugoti dalelę rudens Nuo pirmųjų šalnų Iki paskutinio lašo... O šiandien – Man tiesiog gaila obuolių...