Lietuvos psichiatrijos sistemos bejėgystė

Teiginį, kad Lietuvos psichiatrai sistemingai priskirdavo autizmą, Aspergerio sindromą ar ADHD šizofrenijos spektro diagnozėms, formuluoju kaip tyrimo reikalaujančią istorinę problemą, o ne kaip jau įrodytą faktą. Tai leidžia išlaikyti kritišką straipsnio poziciją nepateikiant nepatikrintų apibendrinimų kaip mokslinių išvadų. Klaidingo neurovystymosi sutrikimų diagnozavimo Lietuvos psichiatrijoje problema: retrospektyvinė kritinė analizė, diagnostinės diferencinės diagnostikos iššūkiai ir pacientų orumo pažeidimai # Klaidingo neurovystymosi sutrikimų diagnozavimo Lietuvos psichiatrijoje problema: retrospektyvinė kritinė analizė, diagnostinės diferencinės diagnostikos iššūkiai ir pacientų orumo pažeidimai **Straipsnio tipas:** kritinė naratyvinė literatūros apžvalga ir tyrimo problemos formulavimas ## Santrauka **Įvadas.** Neurovystymosi sutrikimų, įskaitant autizmo spektro sutrikimą (ASS), anksčiau atskirai diagnozuotą Aspergerio sindromą ir aktyvumo bei dėmesio sutrikimą (ADHD), atpažinimas suaugusiųjų psichiatrijoje išlieka sudėtingas. Socialinės komunikacijos ypatumai, neįprastas elgesys, sensorinis jautrumas, socialinis atsiribojimas ir emocijų reguliavimo sunkumai gali būti klaidingai interpretuojami kaip psichozinių arba šizotipinių sutrikimų požymiai. **Tikslas.** Kritiškai įvertinti galimą istorinę tendenciją Lietuvos psichiatrijos praktikoje neuroįvairovės požymius interpretuoti per šizofrenijos spektro diagnozių prizmę, aptarti tokio diagnozavimo pasekmes ir pasiūlyti empirinio tyrimo kryptis. **Metodai.** Taikoma naratyvinės literatūros apžvalgos ir kritinės klinikinės analizės prieiga. Remiamasi tarptautiniais moksliniais tyrimais apie ASS ir šizofrenijos diferencinę diagnostiką, suaugusiųjų klaidingą diagnozavimą bei pacientų patirtą žeminimą psichikos sveikatos priežiūros sistemoje. Lietuvos atvejui specifiniai teiginiai vertinami kaip hipotezės, kurioms patvirtinti būtina pacientų medicininių dokumentų, istorinių klinikinių rekomendacijų ir pacientų liudijimų analizė. **Rezultatai.** Tarptautinė mokslinė literatūra patvirtina, kad ASS gali būti neatpažintas arba klaidingai priskirtas kitoms psichiatrinėms būklėms, įskaitant šizofrenijos spektro sutrikimus. Kita vertus, autizmo diagnozė taip pat gali užgožti kartu pasireiškiančią psichozę, todėl diagnostinis vertinimas turi būti išsamus ir individualizuotas. Pacientų žeminimas, jų patirties nuvertinimas ir stigmatizuojantis bendravimas yra dokumentuoti tarptautiniuose psichikos sveikatos priežiūros tyrimuose. Tačiau šių išvadų nepakanka nustatyti, kokiu mastu tokie reiškiniai buvo paplitę Lietuvoje prieš 15–20 metų. **Išvada.** Būtina atlikti sistemingą retrospektyvinį Lietuvos psichiatrijos praktikos tyrimą, siekiant nustatyti, ar ir kokiomis aplinkybėmis neurovystymosi sutrikimai buvo klaidingai diagnozuojami kaip šizofrenijos spektro būklės, ir įvertinti tokios diagnostikos galimas klinikines, socialines bei etines pasekmes. **Raktažodžiai:** neuroįvairovė, autizmo spektro sutrikimas, Aspergerio sindromas, ADHD, šizofrenija, šizotipinis sutrikimas, šizoafektinis sutrikimas, klaidinga diagnozė, diagnostinis užgožimas, pacientų teisės, psichiatrijos etika. --- ## 1. Įvadas Psichiatrijos diagnozė nėra vien klinikinis aprašymas. Ji gali turėti ilgalaikių pasekmių žmogaus tapatybei, gydymui, socialiniams santykiams, profesinei veiklai ir galimybei gauti tinkamą pagalbą. Todėl diagnostikos tikslumas, ypač diferencijuojant neurovystymosi ir psichozinius sutrikimus, yra ne tik klinikinės kompetencijos, bet ir profesinės etikos klausimas. Autizmo spektro sutrikimas ir šizofrenija yra skirtingos klinikinės būklės, pasižyminčios skirtinga raida, simptomų struktūra ir gydymo poreikiais. Autizmas paprastai pasireiškia nuo ankstyvosios raidos ir apima socialinės komunikacijos ypatumus bei ribotus arba pasikartojančius elgesio modelius. Šizofrenijai būdingi psichozės simptomai, tokie kaip kliedesiai ir haliucinacijos, taip pat gali pasireikšti dezorganizuotas mąstymas ir funkcionavimo pokyčiai. Vis dėlto tam tikri išoriškai panašūs požymiai apsunkina diferencinę diagnostiką (Sasson ir kt., 2022). Ši problema aktuali ir Lietuvos psichiatrijos istorijos vertinimui. Prieš maždaug 15–20 metų, t. y. apie 2006–2011 m., suaugusiųjų autizmas, ypač asmenų, neturinčių intelekto negalios ar ryškių kalbos raidos sutrikimų, galėjo likti neatpažintas. Šiandien būtina kelti klausimą, ar daliai tuometinių pacientų socialiniai, komunikaciniai ir elgesio ypatumai buvo aiškinami kitomis psichiatrinėmis kategorijomis, įskaitant šizotipinį, šizoafektinį ar šizofrenijos sutrikimą. Šio straipsnio pagrindinė tezė yra tokia: **jeigu Lietuvos psichiatrijos praktikoje neurovystymosi ypatumai buvo sistemingai interpretuojami kaip šizofrenijos spektro patologija, tokia praktika galėjo lemti uždelstą tinkamų diagnozių nustatymą, netikslingą gydymą ir papildomą pacientų stigmatizaciją.** Tačiau šios tezės patvirtinimui reikalingi konkrečiai Lietuvos klinikinę praktiką atspindintys duomenys. ## 2. Istorinės diagnostikos kontekstas ### 2.1. Neurovystymosi sutrikimų sampratos kaita Autizmo samprata istoriškai keitėsi. Ankstyvojoje psichiatrijos literatūroje žodis „autizmas“ buvo vartojamas ir apibūdinant tam tikrus šizofrenijos fenomenus. Vėliau vaikystės autizmas ir kiti raidos sutrikimai buvo išskirti į atskiras diagnostines kategorijas. Ši istorinė terminologijos kaita galėjo prisidėti prie sąvokų painiojimo, tačiau pati savaime neįrodo klaidingo diagnozavimo konkrečioje šalyje ar gydymo įstaigoje (OECD, 2026; Sass ir kt., 2025). Svarbus ir diagnostinių klasifikacijų kontekstas. Tarptautinėse klasifikacijose diagnozės ir jų kriterijai laikui bėgant buvo keičiami. Ankstesnės diagnostikos sistemos skyrėsi nuo dabartinių, o kai kurių neurovystymosi būklių atpažinimas suaugusiesiems buvo ribotas. Todėl istoriniai klinikiniai įrašai turi būti vertinami atsižvelgiant į tuo metu galiojusias klasifikacijas, diagnostinius kriterijus ir specialistų turėtas vertinimo priemones. ### 2.2. Galima Lietuvos praktikos problema Šio straipsnio kontekste keliama hipotezė, kad daliai Lietuvos pacientų, kurių elgesys ar bendravimas skyrėsi nuo visuomenėje įprastų normų, galėjo būti nustatomos šizofrenijos spektro diagnozės, nors jų sunkumų pagrindą galėjo sudaryti neatpažinti neurovystymosi ypatumai. Tarp galimų diagnostinių alternatyvų būtina įvertinti: * autizmo spektro sutrikimą, įskaitant asmenis, kurie anksčiau galėjo būti diagnozuojami pagal Aspergerio sindromo kategoriją; * aktyvumo ir dėmesio sutrikimą (ADHD); * socialinio bendravimo ir sensorinio apdorojimo ypatumus; * nerimo, depresijos ir su traumine patirtimi susijusius sutrikimus; * asmenybės sutrikimus; * tikruosius psichozinius sutrikimus ir galimą kelių būklių pasireiškimą kartu. Šiame sąraše išvardytos būklės nėra tarpusavyje tapačios, o kai kurios gali pasireikšti kartu. Todėl moksliniu požiūriu netikslu teigti, kad autizmas ar ADHD savaime paneigia šizofrenijos galimybę. Taip pat netikslu kiekvieną neįprastą elgesį automatiškai aiškinti neuroįvairove. Esminis klausimas yra ne tai, ar psichiatras pasirinko vieną ar kitą diagnostinę kategoriją, bet tai, ar diagnozė buvo nustatyta remiantis pakankamais duomenimis, išsamia raidos anamneze, diferencine diagnostika ir konkrečiais diagnostiniais kriterijais. ## 3. Neurovystymosi sutrikimų ir šizofrenijos spektro diferencinė diagnostika ### 3.1. Autizmo spektro sutrikimas ir šizofrenija Suaugusiųjų autizmo diagnozavimą apsunkina simptomų įvairovė ir jų persidengimas su kitomis psichiatrinėmis būklėmis. 2022 m. paskelbtoje koncepcinėje apžvalgoje pabrėžiama, kad ASS ir šizofrenija yra skirtingi sutrikimai, tačiau kai kurie jų požymiai gali būti panašūs. Diagnostikai svarbu vertinti simptomų atsiradimo laiką, raidą ir eigą, o ne vien paciento elgesį konkretaus apsilankymo metu (Sasson ir kt., 2022). Pavyzdžiui, autistiškas žmogus gali vengti akių kontakto, kalbėti neįprasta intonacija, turėti intensyvių interesų, tiesiogiai interpretuoti kalbą arba sunkiai suprasti socialines užuominas. Be tinkamo raidos konteksto šie požymiai gali būti klaidingai interpretuojami kaip emocinis šaltumas, keistumas ar socialinis atsiribojimas. Tačiau vien socialinis atsiribojimas, neįprasti interesai ar komunikacijos ypatumai nėra pakankamas pagrindas diagnozuoti nei šizofreniją, nei šizotipinį sutrikimą. Kita vertus, jeigu žmogui atsiranda naujų kliedesių, haliucinacijų ar kitų aiškių psichozės simptomų, būtina įvertinti ir galimą gretutinę psichozinę būklę. 2025 m. publikuota suaugusiųjų ASS diferencinės diagnostikos apžvalga taip pat pabrėžia, kad diagnostikai svarbi ankstyvosios raidos istorija, simptomų tęstinumas ir jų poveikis kasdieniam funkcionavimui (Carroll ir kt., 2025). ### 3.2. ADHD ir šizofrenijos spektro diagnozės ADHD gali pasireikšti dėmesio reguliavimo sunkumais, impulsyvumu, hiperaktyvumu, emocijų reguliavimo problemomis ir vykdomųjų funkcijų sutrikimais. Kai kuriems žmonėms tai lemia konfliktus darbe, mokykloje ar santykiuose. Tokie sunkumai gali būti klaidingai suprantami kaip neatsakingumas, asmenybės patologija arba bendras psichikos sutrikimas. ADHD ir autizmo požymiai taip pat gali persidengti. Taurines ir kolegų (2012) apžvalga parodė, kad šių būklių diagnostinis atskyrimas sudėtingas ir priklauso nuo taikomų klasifikacijų bei konkrečių klinikinių požymių. Vis dėlto nėra pagrindo teigti, kad kiekviena ADHD diagnozės neatitinkanti ankstesnė diagnozė buvo klaidinga. Tokiai išvadai būtina iš naujo įvertinti individualius atvejus, įskaitant simptomų pradžią, trukmę, sunkumą ir kitų būklių tikimybę. ### 3.3. Šizotipinis ir šizoafektinis sutrikimai Šizotipinis sutrikimas gali apimti socialinius ir tarpasmeninius sunkumus, neįprastą mąstymą, keistą elgesį ir suvokimo ypatumus. Dalis šių požymių gali priminti autizmo raišką. Tačiau jų panašumas nereiškia, kad diagnozės yra lygiavertės. Šizoafektinio sutrikimo diagnostikai svarbus psichozės ir ryškių nuotaikos epizodų santykis. Todėl vien neįprastas bendravimas, emocinės reakcijos ar socialinio prisitaikymo sunkumai nėra pakankamas pagrindas tokiai diagnozei. Lietuvos istorinių atvejų tyrime reikėtų atskirai analizuoti, ar šizofrenijos spektro diagnozės buvo pagrįstos aiškiais kriterijais, ar jos buvo nustatomos daugiausia pagal bendrą paciento elgesio įspūdį, nepakankamai įvertinus neurovystymosi istoriją. ## 4. Galimas klaidingo diagnozavimo mechanizmas Galima suformuluoti kelias tikrintinas hipotezes, kurios padėtų paaiškinti, kaip neurovystymosi sutrikimai galėjo likti neatpažinti. **Pirma, diagnostinis vertinimas galėjo būti pernelyg orientuotas į esamo elgesio interpretaciją.** Jeigu specialistas vertina tik tai, kaip žmogus elgiasi kabinete, bet neanalizuoja jo raidos nuo vaikystės, ilgalaikio socialinio funkcionavimo ir sensorinių ypatumų, diagnostikos tikslumas gali sumažėti. **Antra, galėjo būti nepakankamai atsižvelgiama į individualų neurovystymosi profilį.** Žmonių bendravimo stilius, emocijų raiška, akių kontaktas, interesai ir reakcijos į aplinkos dirgiklius skiriasi. Šie skirtumai neturėtų būti automatiškai patologizuojami. **Trečia, ankstesnė diagnozė galėjo tapti pagrindiniu vėlesnio vertinimo filtru.** Kartą įrašius sunkaus psichikos sutrikimo diagnozę, vėlesni specialistai gali būti linkę naujus paciento sunkumus aiškinti per jau nustatytą kategoriją, užuot iš naujo įvertinę diagnostines alternatyvas. Tai yra viena iš priežasčių, kodėl retrospektyvinė diagnostinių sprendimų peržiūra gali būti reikšminga. **Ketvirta, neurovystymosi sutrikimų diagnostikos kompetencijos galėjo skirtis tarp specialistų ir įstaigų.** Tai yra patikrinama hipotezė, o ne savaime nustatytas Lietuvos psichiatrijos trūkumas. Šios galimos priežastys turėtų būti tiriamos remiantis dokumentais, interviu ir klinikinės praktikos analize, o ne vien retrospektyviais įspūdžiais. ## 5. Pacientų žeminimas, patyčios ir profesinės etikos pažeidimai Klaidingos diagnozės problema tampa dar rimtesnė, kai prie diagnostinio neapibrėžtumo prisideda nepagarbus bendravimas. Pacientai, kurių elgesys ar komunikacija skiriasi nuo įprastų lūkesčių, gali būti ypač pažeidžiami situacijose, kuriose specialistas turi didelę institucinę galią. Šio straipsnio kontekste svarbu iškelti pacientų liudijimus apie galimai patirtas psichiatrų patyčias, pašaipą, menkinimą, jų sunkumų nuvertinimą arba neįprastų elgesio ypatumų traktavimą kaip asmeninio trūkumo. Tokie liudijimai turėtų būti laikomi reikšmingais kokybinio tyrimo duomenimis, tačiau jų dažnumo ir paplitimo negalima nustatyti be sistemingo tyrimo. Tarptautinė literatūra rodo, kad žeminimo patirtys psichikos sveikatos priežiūroje nėra vien teorinė problema. Husum, Legernes ir Pedersen (2019), atlikę kokybinį tyrimą su 13 psichikos sveikatos paslaugų vartotojų, nustatė, kad patirtas žeminimas buvo susijęs su skirtingu paciento ir specialisto situacijos supratimu, paciento autonomijos ribojimu ir specialistų nuostatomis. Tyrimo dalyviai apibūdino patirtis, kai nesijautė išgirsti ar pripažinti kaip savarankiški asmenys. Panašiai pacientų žeminimo patirtis buvo nagrinėta ir ūmių psichiatrijos skyrių priėmimo procese. 2007 m. paskelbtame tyrime, kuriame dalyvavo 102 pacientai, dalis jų nurodė patyrę žeminimą hospitalizavimo metu; neigiami įvykiai buvo nustatyti ir tarp savanoriškai hospitalizuotų pacientų (Høyer ir kt. tyrimas, publikuotas *Nordic Journal of Psychiatry*). Šie tyrimai neįrodo, kad Lietuvos psichiatrai sistemingai tyčiojosi iš neuroįvairių pacientų. Tačiau jie patvirtina, kad žeminimas ir paciento perspektyvos nepripažinimas yra realios psichikos sveikatos priežiūros problemos, kurias būtina tirti ir Lietuvoje. ### 5.1. Kaip galėjo atrodyti žeminanti patirtis? Toliau pateikiami **hipotetiniai, iliustraciniai pavyzdžiai**, o ne patikrinti Lietuvos pacientų pasisakymai ar konkrečių gydytojų veiksmų dokumentacija. * Paciento akių kontakto vengimas ar neįprasta kalbėsena galėjo būti pašiepiami, užuot įvertinus jų galimą ryšį su autizmo spektru. * Intensyvūs interesai, tiesmukas bendravimas arba sensorinis jautrumas galėjo būti apibūdinami kaip „keistumas“, nesistengiant suprasti jų raidos konteksto. * Paciento prieštaravimai diagnozei galėjo būti interpretuojami kaip ligos neigimas, nepakankamai atsižvelgiant į galimybę, kad diagnozė buvo netiksli. * Ilgalaikiai socialinio prisitaikymo sunkumai galėjo būti aiškinami vien psichopatologija, neįvertinus alternatyvių neurovystymosi paaiškinimų. Jeigu tokie atvejai pasitvirtintų tiriant Lietuvos pacientų patirtis, jie atskleistų ne tik galimą diagnostinę klaidą, bet ir gilesnę profesinės kultūros problemą: situaciją, kai nuo normos nukrypstantis elgesys tampa pašaipos objektu, o ne pagrindu geriau suprasti pacientą. Patyčios, menkinimas ar paciento orumo pažeidimas nėra pateisinami net ir tada, kai diagnozė nustatyta teisingai. Klinikinė kompetencija ir pagarba pacientui yra du atskiri, tačiau vienodai svarbūs kokybiškos priežiūros kriterijai. ## 6. Galimos klaidingų diagnozių pasekmės Netiksli psichiatrinė diagnozė gali turėti kelias tarpusavyje susijusias pasekmes. **Klinikinės pasekmės.** Jeigu neatpažįstamas autizmas ar ADHD, pacientas gali negauti jo poreikius atitinkančių intervencijų, pagalbos planavimo ar aplinkos pritaikymo. Kai kurios intervencijos gali būti mažai veiksmingos, jei jos nukreiptos į neteisingai suprastą problemą. **Farmakologinės pasekmės.** Klaidinga diagnozė gali lemti gydymą, kuris nėra optimalus konkretaus žmogaus klinikinei būklei. Tačiau iš vien diagnozės įrašo negalima spręsti, ar konkretūs vaistai buvo netinkami: būtina įvertinti simptomus, gydymo tikslus, naudą, šalutinį poveikį ir tuo metu turėtus klinikinius duomenis. **Socialinės pasekmės.** Psichikos sveikatos diagnozė gali paveikti žmogaus savivoką, artimųjų požiūrį ir socialinius santykius. Sunkių psichikos sutrikimų stigma gali dar labiau apsunkinti situaciją, kai pacientas mano, kad diagnozė neatitinka jo patirties. **Institucinės ir teisinės pasekmės.** Kai kuriais atvejais medicininiuose dokumentuose įrašyta diagnozė gali būti svarbi priimant sprendimus dėl pagalbos, darbingumo ar kitų socialinių klausimų. Konkretus poveikis priklauso nuo taikomo teisinio reguliavimo ir individualių aplinkybių, todėl jo negalima automatiškai priskirti visiems pacientams. **Psichologinės pasekmės.** Pacientas, kuris jaučiasi nesuprastas ar žeminamas, gali prarasti pasitikėjimą psichikos sveikatos sistema ir vengti kreiptis pagalbos ateityje. Tai ypač reikšminga, jei ankstesnė patirtis buvo susijusi su prievarta, stigmatizacija ar ilgalaikiu savo tapatybės nuvertinimu. ## 7. Lietuvos situacijos tyrimo metodologija Siekiant patikrinti straipsnyje keliamą hipotezę, rekomenduojama atlikti mišrių metodų retrospektyvinį tyrimą. ### 7.1. Tyrimo tikslas Nustatyti, ar 2006–2011 m. Lietuvos psichiatrijos praktikoje buvo atvejų, kai asmenims, vėliau gavusiems patvirtintą ASS arba ADHD diagnozę, anksčiau buvo nustatytos šizofrenijos spektro diagnozės, ir įvertinti šių atvejų klinikinį pagrįstumą. ### 7.2. Tyrimo klausimai 1. Kaip dažnai vėliau ASS ar ADHD diagnozę gavę asmenys anksčiau buvo diagnozuoti šizofrenijos, šizoafektinio ar šizotipinio sutrikimo kategorijomis? 2. Ar ankstesniuose medicininiuose dokumentuose buvo pateikta ankstyvosios raidos anamnezė ir diferencinės diagnostikos pagrindimas? 3. Kokiais kriterijais buvo grindžiamos ankstesnės diagnozės ir ar dokumentuota psichozės simptomų raiška? 4. Kaip pacientai apibūdina savo bendravimą su psichiatrais, įskaitant galimai patirtą menkinimą, pašaipą, stigmatizaciją ar jų pasakojimų nuvertinimą? 5. Ar nustatomi skirtumai tarp diagnostikos laikotarpių, įstaigų arba pacientų grupių? ### 7.3. Tyrimo metodai **Medicinos dokumentų retrospektyvinė analizė.** Gavus tinkamus leidimus ir užtikrinus duomenų apsaugą, būtų analizuojamos ankstesnės diagnozės, jų pagrindimas, raidos anamnezė, simptomų aprašymai ir vėlesni diagnostiniai pokyčiai. **Pusiau struktūruoti pacientų interviu.** Būtų siekiama suprasti, kaip pacientai suvokė diagnozės nustatymo procesą, ar jiems buvo paaiškinti diagnostiniai sprendimai ir ar jie patyrė žeminantį elgesį. **Nepriklausomas klinikinis vertinimas.** Kai tai įmanoma ir etiškai pagrįsta, keli nepriklausomi specialistai galėtų įvertinti nuasmenintus dokumentus pagal aiškiai apibrėžtus kriterijus. Vertintojai turėtų atskirai nustatyti, ar turimi duomenys pagrindžia ankstesnę diagnozę, ar leidžia svarstyti alternatyvią diagnozę, ar informacijos nepakanka išvadai. **Klasifikacijų ir gairių analizė.** Reikėtų palyginti tuo metu Lietuvoje naudotas diagnostines klasifikacijas ir rekomendacijas su dabartiniais diagnostiniais principais, atsižvelgiant į istorinį kontekstą. ### 7.4. Etiniai reikalavimai Tyrime būtina apsaugoti pacientų privatumą, gauti reikiamus etinius ir institucinius leidimus, užtikrinti savanorišką dalyvavimą interviu bei vengti pakartotinio traumavimo. Dalyviai turėtų galėti nutraukti pokalbį bet kuriuo metu. Taip pat svarbu vengti išankstinio nusistatymo prieš konkrečius specialistus ar gydymo įstaigas. Tyrimo tikslas turėtų būti nustatyti sistemines diagnostikos ir pacientų teisių apsaugos problemas, o ne iš anksto patvirtinti kaltinimus. ### 7.5. Tyrimo ribotumai Vien retrospektyvinis tyrimas negalėtų visais atvejais patikimai nustatyti, ar prieš 15–20 metų nustatyta diagnozė buvo klaidinga. Vėliau pasikeitę diagnostiniai kriterijai, neišsamūs dokumentai, atminties paklaidos ir kartu pasireiškiančios būklės gali apsunkinti išvadas. Todėl rezultatai turėtų būti pateikiami atskiriant patvirtintus diagnostinių kriterijų neatitikimus, tikėtinus klaidingo diagnozavimo atvejus ir situacijas, kai turimų duomenų nepakanka. ## 8. Diskusija Tarptautinė literatūra leidžia pagrįstai teigti, kad suaugusiųjų autizmas gali likti neatpažintas, o jo požymiai kartais klaidingai priskiriami kitoms psichiatrinėms būklėms. Vis dėlto diagnostinis santykis yra abipusis: autizmo diagnozė taip pat gali užgožti naujai atsiradusius psichozės simptomus. Todėl tinkamas klinikinis sprendimas turi remtis ne stereotipais, bet nuosekliu simptomų, jų pradžios, eigos ir poveikio funkcionavimui vertinimu. Lietuvos kontekste svarbiausia tyrimo kryptis būtų ne iš anksto paskelbti, kad šizofrenijos spektro diagnozės buvo naudojamos kaip universali kategorija neuroįvairovės požymiams paaiškinti, bet empiriškai nustatyti, ar tokia praktika egzistavo, kokiu mastu ji pasireiškė ir kokie veiksniai ją galėjo lemti. Pacientų pasakojimai apie patirtas patyčias ar menkinimą turėtų būti vertinami rimtai net ir tada, kai jie dar nėra patvirtinti didelės imties tyrimais. Individualus liudijimas nėra pakankamas pagrindas teigti, kad tam tikra praktika buvo paplitusi visoje sistemoje, tačiau jis gali būti reikšmingas signalas, padedantis suformuluoti tyrimo klausimus. Mokslinis tyrimas taip pat turėtų atskirti tris skirtingus reiškinius: 1. **Klaidingą diagnozę** – kai turimi duomenys nepakankamai pagrindžia nustatytą būklę arba labiau pagrindžia kitą diagnozę. 2. **Uždelstą diagnozę** – kai tinkama diagnozė nustatoma vėliau, nors anksčiau buvo ją leidžiančių atpažinti požymių. 3. **Gretutinių būklių neatpažinimą** – kai viena diagnozė nustatoma teisingai, bet neįvertinama kartu pasireiškianti kita būklė. Šių kategorijų atskyrimas yra būtinas, nes kiekviena iš jų reikalauja skirtingų klinikinių ir organizacinių sprendimų. ## 9. Išvados 1. Tarptautiniai tyrimai patvirtina, kad autizmo spektro sutrikimas suaugusiesiems gali būti klaidingai diagnozuojamas arba ilgai neatpažįstamas dėl simptomų persidengimo su kitomis psichiatrinėmis būklėmis. 2. Autizmo, ADHD ir šizofrenijos spektro sutrikimų diferencinė diagnostika turi būti grindžiama raidos anamneze, simptomų eiga, specifiniais diagnostiniais kriterijais ir galimų gretutinių būklių vertinimu. 3. Hipotezė, kad Lietuvos psichiatrijoje prieš 15–20 metų neurovystymosi sutrikimai buvo sistemingai priskiriami šizofrenijos spektro diagnozėms, yra verta mokslinio tyrimo, tačiau šiuo metu jos negalima laikyti įrodyta visos Lietuvos psichiatrijos praktikos charakteristika. 4. Pacientų liudijimai apie psichiatrų patyčias, menkinimą ar jų patirties nuvertinimą turėtų būti dokumentuojami ir nagrinėjami taikant kokybinius tyrimo metodus. Tarptautinė literatūra rodo, kad žeminančios patirtys psichikos sveikatos priežiūroje gali turėti neigiamų pasekmių, tačiau Lietuvos atvejų paplitimui nustatyti reikalingi nacionaliniai duomenys. 5. Lietuvos psichiatrijos istorijos tyrimas turėtų apimti retrospektyvinę medicininių dokumentų analizę, pacientų interviu, diagnostinių klasifikacijų kaitos vertinimą ir nepriklausomą klinikinę ekspertizę. 6. Pagarba pacientui, diagnostinių sprendimų skaidrumas, galimybė gauti antrąją nuomonę ir individualizuotas neurovystymosi ypatumų vertinimas turėtų būti laikomi esminiais kokybiškos psichiatrijos principais. **Galutinė tezė:** Lietuvos psichiatrijos istorijoje būtina kritiškai ištirti, ar daliai neuroįvairių žmonių buvo nustatytos nepakankamai pagrįstos šizofrenijos spektro diagnozės ir ar tokios diagnozės buvo lydimos stigmatizuojančio elgesio. Mokslinė ir etinė atsakomybė reikalauja ne iš anksto paskelbti kaltinimą įrodytu, bet sudaryti sąlygas pacientų patirtims, medicininiams dokumentams ir nepriklausomai ekspertizei jį patvirtinti arba paneigti. --- ## Literatūra 1. Carroll, H. M., Thom, R. P., & McDougle, C. J. (2025). The differential diagnosis of autism spectrum disorder in adults. *Expert Review of Neurotherapeutics, 25*(6), 635–648. [https://doi.org/10.1080/14737175.2025.2490533](https://doi.org/10.1080/14737175.2025.2490533) 2. Husum, T. L., Legernes, E., & Pedersen, R. (2019). A plea for recognition: Users' experience of humiliation during mental health care. *International Journal of Law and Psychiatry, 62*, 148–153. [https://doi.org/10.1016/j.ijlp.2018.11.004](https://doi.org/10.1016/j.ijlp.2018.11.004) 3. OECD. (2026). *Policy Responses to Rising Autism Diagnoses in Childhood: Across the Spectrum*. OECD Publishing. [https://doi.org/10.1787/08394255-en](https://doi.org/10.1787/08394255-en) 4. Sasson, N. J., ir kt. (2022). Autism spectrum disorder and schizophrenia: An updated conceptual review. *Autism Research, 15*(3), 384–412. [https://doi.org/10.1002/aur.2659](https://doi.org/10.1002/aur.2659) 5. Taurines, R., Schwenck, C., Westerwald, E., Sachse, M., Siniatchkin, M., ir kt. (2012). ADHD and autism: Differential diagnosis or overlapping traits? A selective review. *ADHD Attention Deficit and Hyperactivity Disorders, 4*, 115–139. [https://doi.org/10.1007/s12402-012-0086-2](https://doi.org/10.1007/s12402-012-0086-2) 6. World Health Organization. (1992). *The ICD-10 Classification of Mental and Behavioural Disorders: Clinical Descriptions and Diagnostic Guidelines*. WHO. [https://www.who.int/publications/i/item/9241544228](https://www.who.int/publications/i/item/9241544228)