Švenčių anestezija

Vienok dabar, įžengus į naujus metus – net jei turim tiek daug priemonių maskuoti skausmą, atlikti sudėtingiausias operacijas ir leisti kūnui galvoti visai kitus dalykus, nei su juo vyksta... kažkodėl vis dar esame apsupti tiek daug skausmo, neramybės, neužtikrintumo ir baimės.

Kažkur girdėjau, kad vanduo nežino, kaip tapti ledu. Kaip toj kontroversiškoje istorijoje iš 1926 metu, kur didžiuliame Rusijos ežere akimirksniu užšalo arklių banda. Jie panikos vedini įbėgo į ežerą, kuris užšalo akimirksniu, palikdamas šimtus gražių gyvūnų įstrigusius amžiams. Kažkur girdėjau, kad vanduo turi turėti dalelę, kuri priverčia vandeni pavirsti ledu, kas taip pat reiškia, kad kiekviena snaigė turi kažkokią bakterija ar dulkiu dalelę snaigės centre. Viskas, apie ką vis dar mokausi ir visi fizikiniai reiškiniai, apie kuriuos vis dar dėliojame faktus, man tik primena, kad kuo toliau bandom atrasti naujus būdus tobulėti, tuo dažniau pamirštame tai, kas yra tikra, patikrinta ir įprasta.

Man anestezija ir ledas yra kažkiek panašūs ir vienas kita atspindintys reiškiniai.  Man kartais taip norisi priminti visiems, kad ne šventėse gimta ramybė ir džiaugsmas, o atvirkščiai. Ir ne tie yra dėkingi, kurie mano esantys laimingi, bet atvirkščiai...