Naujos eilės

*

šlama drėgnai troleibusai ramina -

nieko nepramiegojai

nei karo nei  maro

miegok tolyn

lankyk savo mirusiųjų sarkofagus

dar ne visus aplankei

tešvies jiems gyvybė sakau

o man reikia prižiūrėti lietų

jeigu jau aušrą jš nulaižė -

tas kuris viską nulaižo

Viliui. N.

Tolima saulė. Vėjas ledinis.
O, mylimoji, neik prie Neries.
Negerk, mylimoji – šitas vynas yra blogas -
čia ne vynas – čia kraujas atmieštas vandeniu.
Neik prie Neries, o mieloji.

*

Ruduo užlipa laiptais -

žiūri piktai

„Statau jums aukso rūmus – džiūgaukite.

Tuoj mano aštri mačetė

apnuogins jus nuogus basus

po žeme ir ant žemės –

džiūgaukite“.

Nerašyk mirties nerašyk nėra nebus...

Mirtis tai tik įkyrių būklių neurozė

nieks daugiau

Negrįžk čia. Nesugrįžk.

Čia baisu ir skauda akmenis.

Tavo upės per šaltos.

Tavo širdis per skaisti .

Ir ledas. Ledas. Ledas.

Plaukai prišals prie medžių šaknų

.

Ten graužaties nebebus

Apgaulingų linksmybių

Visokių tikėjimų rožių linksmybių

Vien tik šilko tinklai

Vien tik būtis sidabruota

Ir saulės vaikai

xxx

moterys naktimis nemiega jos mezga
praėjusius gyvenimus
nemiga turi laiko marias
išardo ir vėl
mezga
dabar jau galvoja geriau man pasiseks
dabar jau žinau kas tikrai mylėjo
bet man nebuvo karšta nuo jo kaistančio žvilgsnio
dabar jau žinau kas apgaus -
tas kuris buvo brangiausias žinoma -
tas ir apgaus - -
argi svarbu
svarbus buvo tik tas kur ėjo artyn išskėtęs rankas
bėgo
kaip vaikas
artyn artyn tamsia alėja
ir maldavo maldavo
šaukė balsu raudodamas
duok man nemirtingumo vyno
žalio vyno
iš savo širdies šviesos
ir suklupo staiga
klastingai nušautas į nugarą
ir nusinešė jį žalias vanduo ne vynas
Letos upe žemyn

*

Visą gyvenimą laukiau namų.
Grįžimo namo -
pasakyti Jam
„Aš grįžau“.
Ir nieko daugiau. Patylėsiu.
Žinoma, ir čia aš mylėjau
mirtingai
šventai , nuodėmingai,
euforiškai
ir žūtbūtinai kentėdama,
krisdama į bedugnę strimgalviais -
laisvu kritimu,
bet parašiutas visada išsiskleisdavo,
bet kam gi?
Viskas buvo gerai.
Tik laukimas nesibaigė –
tos Kitos meilės ir laisvės –
nesibaigė.
Tik kartais besitraniojanti ligoninės labirintais –
imu ir pagalvoju
- be ryšio –
o vis tik man bus gaila štai šitos -
tokios, kokios nebebus niekada niekur .
Štai šitos. Kvailos ir nuodėmingos.
O naujos – aš juk nepažįstu.
Jeigu ji man visai nepatiks,
ar galėsiu aš ja atsikratyti?
Kas bijo mirti,
o kas nemirtingumo.
Bet gal ir gerai, jeigu ji man nepatiks.
Atsibodo grumtynės.

*

Eilėraštis kaip sniegas -
Tik vakar prisnigo švariai – aš stebėjau
Dangus mūsų pasigalėjo
Numaldė pridengė
Bėgau žiūrėti
Šluba iškaitusi
Vėsinau veidą snaigėmis
Drėkinau akis
Laimė yra sniegas tokia laimė
Savžudis sniegas
Ir yra laimė -
Nes jis toks pats
Kaip ir mano laimė -
Neilgai vėsi pabūna
Sutirpsta Dievo liepsnojančiam
delne

Labai liūdnas ruduo
Gerai nors lyja
Lietus yra gyvenimas
Nustebus žvelgiau
Kaip atėjo mano mirtis
O mylimoji sakau
Mano mylimoji

Ir vėl atslinks tylutėliai sniegas
uždengti žaizdų
sutvarstyti
suvystyti užliūliuoti
užglostyti
žmones
jų kapus
katės pėdutes taisyklingas
nebijok neprašyk neatgailauk
kas yra mūsų Tėvas
gerasis mylimasis
naktyje ateina su prožektoriumi
ir apžiūri tavo pilvą
kur tas vėžys
kur tavo tas rožinis kraujas
jam niekada neatsibosta tvarinių
kančia juk jis kančios kūrėjas
kurstytojas audra debesai gražieji
viskas kas tave skaudino ir draskė
yra Dievas
amen

Tekant saulei miegojau

apkabinusi savo mirusį kūną
dar skambėjo valsas bastonas
už kurį šitaip brangiai mokėjom
ir nebuvo jau keletą šimtmečių...

Aš nedingau.