BELAUKIANT SNAIGIŲ

BELAUKIANT SNAIGIŲ

stebiu
kaip dega žvakė
vaško ugnis
gali
pajudinti naktį
išsklaidyti minčių tamsą
nustumti prisiminimų šešėlius

tris naktis
laukiau pirmojo sniego
paryčiais brėkštant
pasijutau apgailėtinai ankstyvas

lubos
įtartinai baltos ir tuščios
kažkur kamputyje vis dar slapstėsi vasara
žvilgsniu nupiešiau krentančius klevo lapus
iki kelių įbridau į aukštą žolę
nepramintais takais
nubėgau į užburtą vaikystės girią

gražu
artėti prie aukšto tikslo
tarsi pritardamas
šerkšnas
stalą nuspalvino šviežiu ledu
išblukęs
nuo žalios arbatos
pagaliau sulaukiau
aušros

palaimingai krito snaigės
kol užpustė akis
išbėgau į lauką
balos ištiesino
asfalto duobes
kartu su šlapdriba
laimingas einu gatve
be skėčio paramos

Vilnius, 2016 m.