Bertas 8

Stebėdamas ore šokančius lapus, gimnazistas svajojo apie archeologo karjerą, atkastus smėlio užpustytus miestus, dykumų sensacijas, neįkainuojamus lobius, ir, aišku, netrokško turtų, o norėjo tik pasitarnauti mokslui, pagelbėti istorijos mele paskendusiai žmonijai. Tik jis nušvies tamsoje skęstančius akademikų protus, niekais pavers jų kvazidizertacijas, tik jis šnekės tiesą ir niekada nesumeluos.

Bet vidinis cenzorius piktai kikeno: „Neišdegs, jaunuoli, tau pasiekti mokslo aukštumų, neatrasi tu nei pilių, nei miestų, o įžūliai pasispardęs akademiniame olimpe, paskęsi nykioje buityje“

- Ne! – suriko Bertas.

- Kas atsitiko? – sunerimo Malvina.

- Man reikia aiškiaregio, ekstrasenso konsultacijos.

- Žinau tokį beprotį, kurį visi jį laiko sukčiumi ir apgaviku...

- Tiks ir šarlatanas.

Staiga pradėjo snigti. Krito didžiulės snaigės, kurios pasiekusios žemę, pavirsdavo seniais besmegeniais. Mieste dingo žmonės, liko tik baltos statulos. Štai kas atsitinka apsilankius pas burtininkus. Bertas atmetė kvailą sumanymą sužinoti netikrą ateitį. Nurimo pūga. Neliko senių besmegenių, tik paprasti žmonės.

Nutrimaičiai, 1999 m. gruodžio 31 d.