Eilės iš naujos poezijos knygos - 1234

NIEKUR NEDINGAU

į upę
įbridęs tiltas
mokosi plaukti rūke
už tvirtos banko sienos
voliojasi nulūžusi tvora
po neįveikiamu asfaltu
slepiasi auksinis smėlis

vėjas
žuvėdras
apdovanojo sparnais
troleibusus vario laidais
stoviu po skėčiu
prie šaligatvio
prikaltas
lietaus

laukiu
tik nežinau
ko

PRARASTAS LAIKAS

negaišta
sugaištas laikas
negrįžta prie tako
aptverto tvora

be vėjo linksta medžiai
prislėgti juodų debesų

tuoj iš dangaus pasipils švinas
apvirs aštrūs pušų spygliai
akmens taške
per vidurį lūš žvilgsnis
piliakalnyje nebeliks vietos sapnams
mėnulio prisiminimams

PABIROS

*
kai žiūri į dangų
apvalėja akys

*
sausame baseine
šviesi saulės vonia

*
įbridus į sutemas
debesys užgožia
keliautojo batus

*
rūke
geriausių plaukikų
atranka

*
traška laužas
gieda liepsna
šąla naktis

*
šviesėja šešėlis
kol pavirsta liepsna

JAU NAKTIS

išsekinti neono šviesų
patvoriuose dvesia prospektai
sklidini gyvos elektros
į parką rieda
metaliniai troleibusai
stogai veja
tamsias debesų virves
dar nekabu ore
neišjungtas minčių radijas
spengianti sienų tyla
štai ir viskas

DUGNAS

slegia chaotiškų minčių mozaika
lemtingi prisiminimai tik riba
atkirsta veido dalis

aštru be vyno
be atsakymų
kurių nežino niekas

iš rankų slysta tuščia taurė
bejėgė portveino patirtis
nėra jokios galimybės
apgauti stalą

GROTOS

aštrūs langai
be šviesos
apakino
saule

KELIAS

liepsnoja batai
basi žolės atabradai
sudegino vieškelio dulkes

PASTELĖ

vėjo akmenys
lengva migla
nudažė rūką

IŠĖJUSIEMS POETAMS

jie išeina
kad sugrįžtų neramus rudens vėjas
kad pamirščiau jų baltas eiles
jie išeina į Būtį
nes nemoka nebūti

išėję poetai parengė mane išeičiai
kuria netiki niekas
jie išėjo kaip laikrodžių švytuoklės
ir tapo dalele mano širdies

jie nusinešė amžinus klausimus
ir gyvenimą pavertė miražu
išmokė paklausti stogų apie debesis
kad nenuvažiuotų medinis dangus
ir kapinėse vėl pražystų gėlės

džiaugsis bitės
surinkę nematomą medų
o aš
išėjęs
pajudėsiu kita kryptimi

aisčių dievai vėl taps rūstūs
kad galėtų draugiškai pasitikti mane

PATVORINIS

dieną
apakęs nuo žvaigždžių šviesos
nepastebiu kalnų
kurių nėra miške
nei pievoje
nuo tvoros
be alpinisto aprangos
nežengsiu nė žingsnio

nepataikęs į pirštus
vėjas
surūdijusią vinį
saugiai įkalė į batą
skruostais teka saulė
ledu
užšalo akių ežerai
juoko upeliais
banguoja žolė
šviesu
nykiame priemiestyje
išlikau savimi

PIRMA STABA

ryte ir vakare
prie aukštų ištakų
deltos žiemoje
slepiasi debesų atšakos

gal verta dar ir dar kartą
pabelsti į mūro sieną
laukti
kol vakaro saulė
atvers nematomas duris

plačios paparčių ausys girdi
aušta piliakalnio rytas
gaudžia vėjas
šlama ąžuolai
ant pramintų takų
leidžiasi varnos
neįkalintos
laisvos

laukiu
kol balose gandrai
išgaudys abejonių angis

iki kelių
įbrisiu į žolės rasą
nepaskęsiu
kelmų duobėse

ANTRA STABA

laužas
nesudegino šešėlių sienos
įstrigau
miško aikštėje

pašiurpau
atvėręs degtukų dėžutę
dugne rūdijo
į lietų pavėlavę traukiniai

(bus daugiau)

Vilnius, 2016 m.