Žodžiai

Žodžiai, kuriuos tariu dar truputį uždelsia ties lūpom ir lėtai kyla aukštyn. Stabteli ties gatvės žibintais. Kyla, kyla.. kol pasiekia euforiją, ima stingti, formuoti snaigės pavidalo būtybes. Ir tada krinta. Krinta taip, kaip pasakų herojai krinta į meilę. Krinta taip, lyg nieko kito nebūtų galima daryti. Krinta aklai ir nelyg gravitacija su tuo neturėtų nieko bendro.

Tūkstančiai rankų nenugrlostys to laukinio vienišumo. Tos rankos nuglosto naivumą, nuglosto kantrybę, tikėjimą laiminga pabaiga ir kartais, jei esi labai laimingas, vieną ar du šarvus, saugančius tave nuo skausmo.

Žodžiai, kurie kurie kyla. Kurie nesudrumsčia tylos ir tik trumpam stabteli ties truputį pasvirusiais gatvės žibintais. Žodžiai, kurie žeidžia ir tie, kurie miršta natūralia mirtim taip ir neišvydę saulės šviesos. Žodžiai, kurie lieka su tavimi, saulo, verda arbatą, kurie atsagiai prisiglaudžia, nekyla taip greit ir nekrinta. Iš lėto dėlioja tą bliuzą, kurį tikrai suprasi.