taikaras

Karo nebuvimas nėra taika. Karo nebuvimas tik atveria duris sukurti naują rytojų. Taika yra kasdieninis buvimas su savim priimant praeitį, kuri yra neišvengiama ir nepakeičiama. Tai, ką pamačiau nuvažiavus į Kosovą, mane labiau privertė susimastyti apie psichologiją nei apie karo strategijas, politiką ar tuo labiau, kas teisus.

Tikrai nesu ekspertė, bet myliu žmones. Noriu tikėti, kad viskas mumyse prasideda nuo gėrio, kad iš esmės esam sukurti būti ramūs ir saugūs ir tik bėgant laikui ir augant nuoskaudom, augant įtakai, kurios negalim pakeist, prasideda kiti procesai, prasideda kitokie judėjimai ir nepasitikėjimas tuo, ką turėtume žinoti geriausiai – viskas išsprendžiama nenaudojant jėgos, aukų ar manipuliacijos.

Kosove supratau, kad gyvenimas tikrai nėra apie tai, kas yra teisus, nes galų gale žūsta visų tautybių mamų vaikai, karas palieka neišgydomus randus ne tik tiems, kurie jame tiesiogiai dalyvauja, greičiausias būdas pradėti dialogą – leisti sau truputį pralaimėti ir negalvoti, kad mano istorija yra pati tikriausia ar tiksliausia.

Viena savaitė krašte, kur karštas vanduo iš čiaupo bėga vos porą valandų per dieną, o šalto išvis nebūna nakties metu, kur upeliai užkimšti plastikiniais buteliais bei kokakolos skardinėm, o pačiam sostinės centre stovi paminklas Billui Clintonui, mane išmokė labiausiai klausyti žmonių istorijų, atverti širdį galimybei klysti, būti kantria bei nuoširdžiai pasiilgti namų bei leisti sau labiau paleisti praeitį, net jei ji nenori paleisti manęs.