Tekstas 4

Guru Guru jautė liūdesį, didžiulį liūdesį, kuris kartais jį apnikdavo ir kurio negebėjo paaiškinti. Jam nesinorėjo verkti, šaukti, rėkti, koks pasaulis neteisingas ar daryti kitas panašias nesąmones. Jis tiesiog buvo liūdnas. Kodėl? Nežinia.

Ir tas nežinojimas Guru Guru varė iš proto. Jo draugas Dravenis tylėjo, nes galbūt ruduo atnešė jam ne liūdesį, o tylą. Ir nuo to darėsi dar liūdniau.

Ir lietus nežinojo, ko jis krenta iš debesų į žemę. Virš debesų atmosferoje, kur po visą pasaulį skraido lėktuvai, visada šviečia saulė. Ir kažkur visada yra rytas, karštis, geras oras...

Bet ne čia, ne dabar.

Ruduo. Liūdesys. Net katinai susislapstė kas kur.

Guru Guru galėjo perskaityti nežinomo autoriaus knygą, bet jos neatvertė. Guru Guru galėjo atsakyti į laišką, bet nieko neparašė. Ir kodėl taip keistai elgėsi Guru Guru? Paslaptis gaubia paslaptį, o Guru papildo kitą (šiuo atveju tą patį!) Guru.

Neradęs atsakymo, Guru Guru apsigaubė ilgu, neperšlampamu apsiaustu, ant galvos užmetė kapišoną ir išslinko į lauką. Jo namas buvo miesto pakraštyje - čia pat laukai, pievos, duobės... Guru Guru galėjo lengvai peršokti per griovį, bet delsė. Jis nebuvo tikras sėkme, nes griovio dugne voliojosi išmestos padangos, senas šaldytuvas, televizorius, alaus skardinės ir daug, daug stiklo šukių.

Guru Guru neabejojo, kad vizionierius Dravenis patartų, netgi rekomenduotų šokti per platų grovių ir savo šuolio drąsa išvalyti pievą nuo šiukšlių. Guru Guru įsibėgėjo ir pakilo į orą. Per tą trumpą skrydį išmesti daiktai grįžo pas savo šeimininkus, o Guru Guru linksmas ir laimingas – namo.

Vilnius, 2015 m.

P.S. Šioje istorijoje ne viskas yra tiesa. Nežinia, kaip viskas klostysis toliau. Laimės ir linksmybės jums, o besilinksminantieji.