Nuragija. Guru Guru laiškas miegančiam Draveniui

Guru Guru epistoliarinį žanrą nelabai mėgo. Laiškų rašymas jam buvo kančia, geriau jau pasakoti kaip agentui Kuperiui į diktofoną, ar tiesiog tyliai sau mąstyti žvelgiant į Velnio Balną...

Šis vakaras buvo dar vienas ypatingas vakaras, tuo pačiu jis tebuvo gyvenimo dalis. Kasdien jis artėjo prie mirties, tačiau gyvenimas darėsi vis įdomesnis. Gal mirtis ir pabaiga, gal ir ne, bet kuriuo atveju, gyventi įdomu, paprastai sau mąstė Guru Guru per milžinišką karštį.

Ir parašė laišką Draveniui, kuris tuo metu miegojo Ulsteryje prisiklausęs geros muzikos.

Draveni,

mielas bičiuli. Ištrūkau (kuriam laikui) iš mirties namų (norėjau rašyti nagų, bet suveikė kažkoks automatinis rašymas). Ir taip norisi gyventi. Tiesiog. Anksčiau gyvenimas atrodė kaip daugybė sunkiai sudėliojamų mozaikų, nė nesuprasi, ką su juo veikti, toks didelis, neaprėpiamas. O dabar toks paprastas. Mes esame dulkės... Su krauju... Iš vandens... Statome megalitus... Griauname juos... Atstatome..

Šiame laiške noriu Tau papasakoti apie tokį vietinį Casteddu Š... malimo centrą. Užeini, suploji penkis eurus, ir nuveda į salę. Ten nieko nėra, beveik tuščia salė su milžiniška erdve, užpildyta mažais niekalais. Modernųjį meną mėgstu, bet be dviejų gyvų katinų muziejėlyje-pinigų plovykloje nieko daugiau nebuvo...

Tačiau yra ir pliusas. Ši gatvė - Liuciferio. Baisu? Nelabai. Šventojo Liuciferio. Pasirodo, toks buvo. Ir jam pastatyta bažnyčia. Keistoka, kaip ir daug kas Nuragijoje, ne iš šio pasaulio.

Tavo stebintis pasaulį bičiulis Guru Guru.

P.S. O televizorius neįsijungia, ir, Dievas mato, kaip tai yra gerai.