Žaidimas 2. LSD. Lucy In The Sky With Diamonds

Guru Guru buvo nepatenkintas pirmąja diskusija. „Kodėl Dravenis vengia atskleisti savo pažiūras ir dedasi analfabetu? Gal jis nori pademonstruoti garsiąją ZEN tylą? Nepanašu... Paklausiu Dravenio. Tiesiai ir šviesiai. Prispausiu prie sienos slapuką“ – nutarė Guru Guru.

- Nenoriu diskutuoti, todėl, kad esu nemokša, - prisipažino Dravenis, - aš perskaičiau tris metrus filosofinės pakraipos knygų, daug ko nesupratau ir nieko nesužinojau... Bandžiau medituoti – bet man nepavyko aktyvuoti trečiosios akies, pažadinti snaudžiančias smegenų rieves, iš nevilties ragavau haliucinogeninius grybus, klausau daug psichodelinės muzikos, bėgiojau basas žarijomis, naktimis slampinėjau stogais, ieškodamas šviesiosios mėnulio pusės...

- Ir viskas veltui? – suabejojo Guru Guru, - manyčiau, kad tu esi pažengęs žmogus...

Dravenis paniuro.

- Ir paskutinis klausimas tau, kaip mistikui, ne kaip moksliukui – ar filosofija yra tik suktas kliedesys: intelektualus, sisteminis, analitinis... bet koks... Manau, tu supranti, ko aš tavęs paklausiau? – tarė Guru Guru.

- Nežinau... Be to, ar tai yra svarbu? Galiu tik drąsiai pasakyti, kad Buda atmetė bet kokią galimybę intelektualiai, filosofiškai paaiškinti, kas yra Būtis. Tai ne tik mano, tai viso pasaulio tragedija. Kai indų filosofija pasiekė Kiniją, metafizika pavirto kovų menu. Praktiški kinai rado pritaikymą budizmo scholastikai. Na, o aš, „proto bokštas“, sugebėjau tapti tik žaidėju, žonglieriumi, lunatiku, poetu... – teisinosi Dravenis.

- Kas yra Žaidimas? – paklausė Guru Guru.

- Man realūs - tik šachmatai, futbolas, golfas, kortos, krepšinis, kompiuteriniai žaidimai... Bijau bet kokių išvadų. Manau, visi apibendrinimai – migla ir dūmai, o mąstytojų išmąstytos sąvokos - tik fikcija. Tikrovėje nėra filosofinių kategorijų. Tikri - tik konkretūs daiktai, reiškiniai, fenomenai, kuriuos tūli mąstytojai bando apibendrinti, tikėdamiesi viską paaiškinti, surasti visus atsakymus...

- Nepamiršk, Buda mokė, kad ir realus pasaulis – tik iliuzija, - patikslino Guru Guru.

- Būk ramus, tvirtai žinau, kad bet kokiai filosofijai – šakės! - šūktelėjo Dravenis.

- To ir siekė Buda, - šyptelėjo Guru Guru.

Lauke, kuriame stovėjo pavėsinė, įsiviešpatavo visiška rimtis, nutolo miesto gaudesys, sustingo vėjas, atsargiai atsirėmęs į švelniai pasvirusį beržą. Kariškai pasitempė arbatinės sienos, o skardinis stogas pavirto branduoliniam smūgiui neįveikiamu kupolu. Jau niekas negalėjo sudrumsti arbatos gėrimo ceremonijos.

- Taigi, kas yra Žaidimas? – dabar paklausė Dravenis.

- Išsisukai... – šiek tiek nuliūdo Guru Guru, - bet man patiko tokia diskusijos baigtis...

- Ir man... – džiugiai pritarė Dravenis, - taigi, kas yra Žaidimas?

- Norėčiau išgirsti poetinę mūsų Žaidimo interpretaciją, - paprašė Guru Guru.

Dravenis staigiai atsilošė ir kartu su kėde nuvirto ant grindų. Pribėgo padavėjo uniforma vilkintis Žiurkius ir padėjo Draveniui atsikelti.

- Tuoj atnešiu šachmatus, - pažadėjo demonas.

Dravenis pralošė tris partijas.

- Džiugu, kad nedarai man nuolaidų... – sunkiai versdamas liežuvį padėkojo Dravenis.

- Aš niekam nedarau jokių nuolaidų, net ir sau pačiam, - patvirtino Guru Guru, stebėdamas kaip šachmatų figūros virsta kubeliais, piramidėmis, cilindrais...

Dravenis nelauktai pasviro ir jo veidas atsitrenkė į šachmatų lentą. Kai Dravenis atsitiesė, ant jo veido buvo prilipę keturi žirgai ir visi juodi.

- Kokia spalva aš žaidžiau? – paklausė Dravenis.

- Skaidria, permatoma, aiškia... – suglumo Guru Guru.

Dravenis pakilo nuo stalo ir norėjo kažką pasakyti, bet nespėjo. Jis nuriedėjo nuo laiptų ir atsitrenkė į dekoratyvinį akmenį. Postmodernus luitas priglobė nelaimėlį.

- Gatavas! – džiūgavo Žiurkius, - dabar atėjo Jūsų eilė!

Guru Guru labai nustebo, pamatęs, kad prieš jį stovi dramblys ir trimituoja straubliu. Prabėgo leopardas, praskrido pelikanas... Prie pavėsinės į dangų stiebėsi liekna palmė.

- LSD! Niekše, tu įbėrei narkotikų! – sušuko Guru Guru.

- Tai mano firminė arbatėlė! – džiūgavo Žiurkius.

Pagaliau nuo vejos sunkiai pakilo Dravenis. Iš jo nosies bėgo kraujas. Dravenis spyrė Žiurkiui į pilvą, bet nepataikė, todėl, praradęs blaivią pusiausvirą, nukrito tiesiai į dilgėlių krūmą.

- Dabar Jūsų eilė! – grasinimą pakartojo demonas.

- Nemėgstu kartotis, - atšovė Guru Guru, - pragaro filosofe, prieš mane nudėdamas, pasakyk, kokia gyvenimo prasmė? Bent mirdamas žinosiu atsakymą.

- Žaisti! – kvatojo demonas, - ir sunaikinti pasaulį...

Guru Guru spyrė Žiurkiui į pilvą ir pataikė. Demonas artistiškai susirietė iš skausmo.

- Jūsų viršus! Jūs nugalėjote! - džiūgavo Žiurkius, - jei norite, galite smogti dar kartą! Velniškai dievinu smurtą!

Guru Guru iš dilgėlių ištraukė Dravenį.

- Kaip matai, filosofija atneša tik nelaimes, - nusijuokė Dravenis.

- Aš tikrai nesiekiau, kad mūsų Žaidimas pavirstų filosofine diskusija, - teisinosi Guru Guru.

- Žaidimas yra Žaidimas! – vapėjo Dravenis.

- Koks kvailas ir svaigus atsakymas, - nudžiugo Guru Guru, - nepamiršk, LSD poveikis išliks ilgam...

- Norėčiau visą gyvenimą regėti haliucinacijas, - samprotavo Dravenis, - būtų įdomu gyventi... prasminga ir miela... šiuolaikiška...

- Žiurkius persistengė – tau nereikia jokių narkotikų... – ironizavo Guru Guru.

- Gal aš ir esu trenktas, bet tau ši dozė, manau, yra būtina, – atrėžė Dravenis.

- Tik vienam kartui, - šyptelėjo Guru Guru.

Šalia pavėsinės stovėjo legendinis Dravenio Chrysler.

- Kur važiuosime? – paklausė Dravenis.

- Į seržanto Pipiro vienišų širdžių klubą, - įsakė Guru Guru.

- Supratau, važiuosime į kapitono Vadulio angarą, - nudžiugo Dravenis, - bet nepamiršk, kad kapitonas yra neprilygstamas The Beatles gerbėjas.

- Žinau! – patvirtino Guru Guru, - bet tai man nesvarbu...

- O kas tau rūpi? – paklausė Dravenis.

- Man neduoda ramybės: kodėl Žiūrkius griebėsi narkotikų pagalbos, nejaugi jis negali kitaip mūsų įveikti? – mąstė Guru Guru.

- Manau, demonas nesivadovauja nei garbės kodeksu, nei moralės normomis, todėl angare mūsų laukia siurprizas, - pašiurpo Dravenis.

- Haliucinogeninė dovanėlė, - nusijuokė Guru Guru.

Chrysler skriejo Savanorių prospektu. Staiga Guru Guru pastebėjo rodyklę su užrašu: „Kapitono Vadulio angaras – 1 km.“ Sužviegė stabdžiai, vos neatsitrenkęs į troleibuso stulpą, Chrysler nėrė į neasfaltuotą šunkelį. Duobės, žvyras. Mažytis akmenukas atsitrenkė į priekinį stiklą, bet langas nesudužo, net neįskilo. Tik nusidažė rožine spalva. Pagaliau automobilis sustojo prie legendinio angaro. Guru Guru nedvejodamas pravėrė sunkias, girgždančias duris ir draugai įėjo į vidų. Angaras buvo visiškai tuščias. Šis vaizdas pribloškė Dravenį.

- Kaip žaisti tuščiame stadione, aikštėje, angare? Manau, kad Žiurkius, it mažas vaikas, panoro žaisti slėpynių! Ar tuščiame kambaryje yra demonas ar poltergeistas? Klasikinė literatūra teigia, kad ant adatos smaigalio galima pasodinti tūkstantį velnių... – linksmai svarstė Guru Guru.

- Žinau atsakymą, - pašiurpo Dravenis, - mes tuoj atsidursime vakuume, atvirame kosmose ir be skafandrų.

Arktinis šaltukas surakino rankas ir kojas, bet draugai sugebėjo atverti angaro duris ir pasprukti į lauką. Nukritę į balą, jie džiūgavo it žvirbliai prieš lietų. Šalia stovėjo išdidus ir pasitempęs Žiurkius. Jis paslaugiai ištiesę didžiulę picos dėžę ir plastikinį butelį giros.

- Atsigaivinkite, atgaukite jėgas, mieli kolegos!

- Nevalgysiu aš tavo picos, negersiu velniškos giros! – pasipiktino Guru Guru.

- Puiku, liks man daugiau! – džiūgavo Žiurkius.

Demonas prarijo kartoninę dėžę ir plastikinį butelį giros. Atsiraugėjo ir nusispjovė. Pasmirdo siera.

- Dabar aš supratau, kodėl tu kreti kvailus pokštus, gundai, erzini, piktini... Tu nori būti reikalingas, svarbus. Tu sieki, kad vyktų Žaidimas. Viso, seni! Lauk iš smėlio dėžės. Susirink savo žaisliukus, mes galime žaisti ir be tavęs.

- Guru Guru, nebūkite naivus, - liūdnai tarė demonas, - manai, kad man labai patinka žaisti ir krėsti šunybes... Pragare auga bedarbystė, aš noriu išsaugoti darbo vietą ir nebenoriu grįžti prie katilo smalos... Aš viso labo tik artistas, neverta kaltinti manęs, tai kažkokie (labai nemėgstu šio žodžio!) paslaptingi žiūrovai inspiruoja ir stebi mūsų Žaidimą. Jiems – tai pramoga...

- Gal malonėsite paaiškinti, kas tie Jie?

- Kodėl gi ne! Galiu atsakyti į šį klausimą, nes tai bus smūgis poniai filosofijai tiesiai į auksinius dantis, - delsė, keldamas informacijos kainą, Žiurkius.

- Nekantrauju išgirsti atsakymą, - susidomėjo Dravenis.

- Tai - vaiduokliai, paprasti, kasdieniški, kartais matomi, kartais – ne. Tai jie stebi mūsų Žaidimą, - atsivėrė demonas.

- Tu ne tik niekšas, bet ir idiotas, - nusikvatojo Guru Guru.

Itin skaudžiai užgautas ir įžeistas, demonas prasmego tiesiai į pragarą. Pagaliau pasibaigė ir LSD poveikis. Draugai sugrįžo į pavėsinę, iš kurios niekada ir nebuvo iškeliavę. Juos aptarnavo pagyvenusi padavėja.

- Gal pas jus dirba toks, nuožmios išvaizdos vyrukas? – pasiteiravo Guru Guru.

- Ne, mūsų arbatinėje dirba tik merginos, - pasakė moteriškė.

Vilnius, 2014 m.