Pradžia / Radikaliai
 

Žaidimas 2. Diskusija

Vejos žolė pavirto gyvatvore ir it žaltys nusirangė iki Guru Guru sodybos. Kambarį užliejo kvapi uogų banga. Ant lubų augo braškės ir prinokusios krito tiesiai į burną. Guru Guru perdaug lengvas Žaidimas atrodė, kaip apgaulė, reginys naiviems žiūrovams. Guru Guru gulėdamas ant sofos apsivertė ant šono, nes nenorėjo iškristi pro tariamos šlovės langą ir sudužti ant minkšto, aksominio asfalto. Ant kilimo snūduriavo katinas. Jis buvo ramus, nes žinojo, kad galima šimtą kartų sudrausminti gandrus, bet varlėms tikrai nebus lengviau.

Algimantas Lyva ir Mindaugas Peleckis
2014 m. Liepos 25 d., 11:29
Skaityta: 30 k.
Be pavadinimo. Mindaugo Peleckio nuotr.
Be pavadinimo. Mindaugo Peleckio nuotr.

Žaidimas vis skaidrėjo, keitėsi, transformavosi ir Guru Guru pasivaideno, kad jis jau nebe žaidėjas. Ir kai jau beveik nebeliko azarto, laimėjimo džiaugsmo ir pralaimėjimo kartėlio, teisėjas Žiurkius (demonas tarėsi esąs tokiu!) atėmęs lazdas ir kamuoliukus, išvijo Guru Guru ir Dravenį iš golfo aikštelės. Tik diskvalifikacija galėjo patvirtinti naują žaidėjo statusą.

Išvytas iš pievos Guru Guru nė kiek nesikrimto, tik Dravenis pradėjo šlubuoti. Mėšlungis sutraukė kojų raumenis. Nervai. Stresas. Nuoskauda. Bjaurus kokteilis.

- Kas atsitiko? Ar tu sergi? – sunerimo Guru Guru.

- Aš sveikas... Norėčiau tik trumpam prisėsti...

Guru Guru pastebėjo grybo formos pavėsinę, kurioje galima buvo atsigaivinti kava, arbata, limonadu.

- Draveni, ką gersi? – paklausė Guru Guru.

- Arbatą. Žalią arbatą, - pasakė Dravenis.

Nedelsdamas prisistatė Žiurkius, vilkintis baltą padavėjo uniformą. Užsakymas priimtas. Ant stalo garavo arbata. 

- Ar palengvėjo? Nenusimink, pats ne kartą sakei, kad gyvenimas – tai kančia, - tarsi provokavo Guru Guru.

- Taip, - patvirtino Dravenis, - Samsara – tai ne Nirvana...

- Jos tapačios, - nukirto Guru Guru, - tai parašyta Kanone.

- Ar tu žinai, kuo jos tapačios? – pyktelėjo Dravenis.

- Norėčiau, kad tu paaiškintum, - nepasidavė Guru Guru, - apšviesk mane...

Žiurkius stebėjo pokalbį ir džiūgavo. Jis norėjo išprovokuoti piktą diskusiją, sudrumsti žaidėjų protus, stebėti pažiūrų ir nuomonių susikirtimą, galimą oponentų kivirčą ir gal būt net ir konfliktą. Demonas žinojo, kad beprasmiai ginčai užtemdo protą, todėl svajojo apie Guru Guru ir Dravenio dvikovą, be abejo, prisilaikant Laukinių vakarų kanono. Žiurkius neabejojo, kad Guru Guru pirmas iš dėklo išsitrauks revolverį ir žemės paties Dravenį. Kraujas ir smėlis. Bus smagu ir pamokoma. Reginys bus įtrauktas į sostinės prestižinių licėjų edukacinę programą. Būtinai.

Dravenis susikaupė, norėdamas atsakyti į sunkų klausimą. Tik viena poeto susimąstymo akimirka prilygo bedvasei buities amžinybei. Dravenis tylėjo. Stojo ilga, nejauki tyla. Guru Guru pagailo, filosofiškai neišprususio, stokojančio akademinio išsilavinimo, Dravenio.

- Draveni, nesivargink, aš pats žinau atsakymą, todėl tavęs nekankinsiu...

- Ačiū, Guru Guru... – susigėdo Dravenis.

- Draveni, baik kompleksuoti, tu esi pakankamai išmintingas, nes pripažįsti savo neišmanymą. Man įdomu su tavimi žaisti, nes nesi snobas, - šyptelėjo Guru Guru.

- Tik nereikia manęs sumenkinti, - pasišiaušė Dravenis.

- Esi poetas ir niekas to nepaneigs, - užtikrino Guru Guru.

Diskusija pasibaidė taikiai, Iš nevilties Žiurkius sugraužė savo uodegą, kuri akimirksniu ataugo. Lengviau atsikvėpė gamta. Dabar vėl galima vaikiškai šėlioti. Ant naujo visureigio nuvirto supuvęs medis. Sužalotas neteisėtai įgytas turtas. Neverta jaudintis.

 

Vilnius, 2014 m.

Komentarai