Pradžia / Radikaliai
 

Recenzija. „Sunkūs metai: 2013. Lietuvos sunkiosios muzikos scenos įvykių apžvalga“. (Ne)paprastai geniali knyga, kelianti daug minčių

Yra knygų, kurios keičia istoriją, pasaulį, ištisas civilizacijas (šventraščiai, epai, genijų kūryba). Yra knygų, kurios tinka „tualetiniam skaitymui“ (Danas Brownas ir pan.; tai jokiu būdu nereiškia, jog tai blogos knygos, tiesiog joms skirti daugiau laiko gaila). Yra „būtinųjų“ knygų: vadovėlių, enciklopedijų, patarimų rinkinių, žodynų, be kurių turbūt niekaip neišgyventume tam tikrose situacijose. O yra tokių knygų, kurios sukelia daug minčių, praturtina (Albert‘as Camus, Franzas Kafka, Alfonsas Nyka-Niliūnas, Viktorija Daujotytė... sąrašas labai ilgas ir, laimė, beveik begalinis).

Mindaugas Peleckis
2014 m. Liepos 16 d., 19:59
Skaityta: 470 k.
Diktatūra - Jie nebuvo Dievai (Gyvai ant Rudaminos piliakalnio, 2013)

Neišvengiami pamąstymai (1)

„Sunkūs metai: 2013. Lietuvos sunkiosios muzikos scenos įvykių apžvalga“ (toliau – „Sunkūs metai: 2013“) yra tokia knyga, kuri sukelia daug minčių, praturtina, tuo pačiu yra (ne)paprastai geniali, nes generuoja kelias puikias (nežinia, ar įgyvendinamas čia ir dabar) idėjas, būdama tartum visai paprasta, bet paprastume, kaip žinome, ir slypi genialumas.

Knygos laukiau kaip kažko unikalaus (unikalaus leidinio ir sulaukiau). Ne todėl, kad 2013 m. gruodžio 8 d. netikėtai gavau knygos sudarytojo Povilo Jarmalos (www.hardrock.lt) laišką, kuris pradžiugino, kad rengiama knyga apie 2013 m. sunkiosios muzikos įvykius Lietuvoje. Ir ne dėl to, kad leidinyje yra du mano tekstai (interviu su Povilu Meškėla ir grupės „Devlsy“ gitaristu Giedriumi Gudaičiu) bei interviu su manimi kaip knygos „Lietuvos rokas: ištakos ir raida“ (2011) autoriumi (nors, reikia pripažinti, man garbė būti vienu knygos bendraautorių).

Labiausiai prasmagino nuotaiką pats faktas, kad kažkas vyksta. Lietuvos muzikos tyrinėjimų pasaulyje egzistuoja bemaž vienetiniai atvejai, kai pasirodo kažkas tikrai vertingo. Apie chaltūrą jau esu rašęs (http://www.ekspertai.eu/kaipchalturinamalietuvos-muzikos-istorija/), tačiau esama išskirtinių atvejų, tokių kaip Rimos Povilionienės monografija „Musica Mathematica. Tradicijos ir inovacijos šiuolaikinėje muzikoje“ (apie ją plačiau – kitą kartą; ši unikali knyga reikalauja nemenko atsidėjimo skaitant), Šarūno Nako internetinis naujosios muzikos žurnalas modus-radio.com bei jo klasika tapusi knyga „Šiuolaikinė muzika“ (pirmasis leidimas – 2001 m.), nepriklausomas internetinis šiuolaikinės muzikos ir meno žurnalas „Secret Thirteen“, Viktoro Gerulaičio, Donato Katkaus, Artūro Tereškino knygos. Prikeliamas legendinio muzikologo Liudo Šaltenio palikimas, pasirodė Bronislovo Sauliaus Tarabildos ir Žilvino Skačkausko knyga apie grupę „Vairas“ („Legendinį „Vairą“ mačiau iš arti: klubo vedėjo užrašai“, 2013).

Silpnokas, nors iš pradžių suintrigavęs Romano Andriuškevičiaus į CD suguldytas tekstas, skambiai pavadintas „Pop ir roko muzikos istorija 1950-1970 m. Metodinė priemonė“ (Šiaulių universitetas, 2013). Kur kas įdomesnės Algirdo Klovos, Aleksandro Belkino knygos (deja, jos nedidukės).

Kur kas rimtesne „metodine priemone“ (iš tikro – labai neprasta knyga) galime laikyti istorijos studijas Vilniaus universitete baigusio grupės „Skylė“ muzikanto Roko Radzevičiaus knygą „Lietuvos roko pionieriai“ (2012; parengta ir kiek papildyta pagal 2000 metais šia tema Vilniaus universiteto Istorijos fakultete apgintą magistro darbą, iki tol prieinamą tik CD-ROM formatu).

Turbūt būtų galima surasti ir dar vieną kitą akademinį darbą, tyrinėjantį šiuolaikinę lietuvišką muziką, neatmetu šios galimybės, kad toks egzistuoja, yra rašomas ir pasirodys.

Rimčiausias ir labiausiai užmirštas akademinis darbas, skirtas lietuviškai muzikai, neabejotinai yra Romualdo Apanavičiaus „Etninė muzika: Teorijos klausimai“ (2009) bei kiti jo veikalai.

Paminėtinos ir Gedimino Kajėno (puiki jo sudaryta knyga apie Artūrą Barysą-Barą), Tomo Pabedinsko ir Rasos Pranskevičiūtės bei Egidijos Ramanauskaitės (subkultūrų tyrinėjimas), Kęstučio Šiaulio, Rūtos Oginskaitės, Edmundo Žalpio, Redos Šatūnienės, Margaritos Starkevičiūtės, Dariaus Užkuraičio, Nėriaus Pečiūros, Birutės Kuklytės, Tautvydo Bajarkevičiaus ir kitų autorių mokslo darbai bei knygos, skirtos lietuviškam rokui, džiazui, eksperimentinei muzikai ir estradai. Filosofas Gintautas Mažeikis yra nemažai dėmesio skyręs šiuolaikinei kultūrai. Pasaulis būtų nuobodesnis be Dovydo Bluvšteino, Andriaus Sudiko įžvalgų. 

Atsiprašau, jei ką ne iš piktos valios pamiršau. Įdomių žmonių, tyrinėjančių muziką Lietuvoje, netrūksta, melomanų daug.

Tačiau iš esmės Lietuvoje karaliauja kičas. Kičiniai „valdovų rūmai“ (pažiūrėkit bent į Sultono rūmus Džogdžakartoje ir suprasite, kas yra valdovų rūmai), kičinės „miestą reprezentuojančios“ skulptūros (nuvažiuokit bent į Kutaisį, pamatysit, kas yra tikrai miestą reprezentuojančios skulptūros), kičiniai, bet gerai finansuojami leidiniai, gaunantys paramą iš Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos fondų, ministerijų.

O štai gilias tradicijas turinti „Naujoji Romuva“ (ėjo 1931-1940, atnaujinta 1994 m.) negavusi finansavimo buvo praspirta iš patalpų, dabar galas žino, kur glaudžiasi, bando leisti šį puikų žurnalą susimetę po litą kitą. O juk šį leidinį redagavo tokie žmonės, kurių pavardės kultūros visuomenei turėtų daug reikšti: Juozas Keliuotis (1902-1983), Vaidotas Daunys (1958-1995), Arvydas Juozaitis, nuo 2000 m. – Andrius Konickis.

Ar bereikia lietuviškai skaitantiems aiškinti apie „švogerių respubliką“, tai, kad be tam tikrų ryšių Lietuvoje jau beveik neįmanoma nieko išleisti, nebent esi genijus?

Vienas išmintingas žmogus neseniai prasitarė: prasta ta situacija Lietuvos leidybiniame gyvenime. Arba bendraminčiai susimeta ir išleidžia nedideliu tiražu leidinį (knyga „Sunkūs metai: 2013“ išleista 300 egz. tiražu), arba... nieko. Tai nereiškia, kad gerų knygų niekas nebeleidžia. Leidžia, ir dar kiek. Galiu vardyti daugybę leidyklų (iš esmės – visas), kurių knygos – puikios, tačiau ne itin perkamos. Žmonės nebeskaito, nes užsiima kažkuo kitu, sakė man tas išmintingas žmogus. Kuo? Dėl Lietuvos nelabai galiu atsakyti į šį klausimą, nors spėju, kad situacija panaši į Romą, tą „pasaulio centrą“, kurio metro vagonuose žmonės ne su knygomis rankose sėdi, o su vis didesnio ekrano mobiliaisiais telefonais ir žaidžia jais idiotiškus žaidimus.

Labai geras pavyzdys Lietuvai galėtų būti latviškasis „Rīgas Laiks“, nuo 1993 m. leidžiamas pasaulinio lygio kultūros žurnalas (latvių ir rusų kalbomis, http://www.rigaslaiks.lv). Deja, nors Lietuvoje kultūrinių leidinių ne tiek jau mažai, jie susiskaldę į atskiras „sekcijas“, kiekvienas tikriausiai turi savo kranelį ar vamzdį, iš kurio geria.

Nikolajus Rerichas – Kultūros Pakto autorius – yra sakęs, kad Kultūra – tai šviesos nešimas, „Uro kultas“, t.y. Šviesos garbinimas. Koks procentas Lietuvos gyventojų domisi tuo „Uro kultu“? Bene didžiausią knygyną apėjau vakar („Pegasą“ Vilniaus „Akropolyje“) – knygų begalė, labai gerų knygų labai daug, nors imk ir susipirk visas, kad tik loterijoje aukso puodą prieš tai pavyktų laimėt...

Neišvengiama recenzija

Jaučiu, kad skaitytojas tuoj virtualiai duos man į marmūzę, jei nepristatysiu minėtos knygos, dėl kurios, taip sakant, čia ir susirinkome.

Taigi, knyga. Sudarytojas ir idėjos autorius – puikus muzikos žinovas, iš Veisiejų (žr. P.S.) kilęs P. Jarmala (www.hardrock.lt), išleido vilniečių bendrovė „Dizaino meistrai“ (knygos dizainas tikrai puikus, nors kartais raudonas raideles juodame fone skaityti sunkoka). Be sunkių (taip, sunkumas čia konceptualus – gerąja prasme, žinoma), kokybiškų puslapių yra ir CD, kuriame – 12 dainų (grupės „Metal Messiah“, „Confession“, „Dereliction“, „Dark Presence“, „Chasing The Rise“, „La Chudra“, „Perfection Theory“, „Spiralè“, „Diktatūra“, „Vital Wound“, „Berserker“ ir „Viscornal“). Dainos – šviežutėlės, daug kam negirdėtos, o „Diktatūra“, su kuria knygoje yra ir interviu (p. 15-19, pridedamas ir visų renginių „Rokas prieš komunizmą“ ir „Tėvynei“ sąrašas net iki pat 2014 m.), pateikė dar nepublikuotą dainos „1941 (Gyvai Rudaminoje, Lazdijų raj.)“ įrašą, darytą per Mindaugo karūnavimo šventę ant Rudaminos piliakalnio.

Knyga ir CD viename, – tai, kas, mano galva, turėtų būti visur, kur kalbama apie muziką.  

Pasak knygos leidėjų, šioje knygoje „aprašomi vieneri kalendoriai metai, 2013-ųjų sausio 1 dieną buvo pradėtas akylai stebėti Lietuvos sunkiosios muzikos gyvenimas, o prabėgus metams reikšmingiausi įvykiai įamžinti knygoje „Sunkūs metai: 2013“. 200 puslapių leidinyje rasite pernai išleistų albumų recenzijas, įsimintiniausių koncertų reportažus, pokalbius su muzikantais, leidėjais, žiniasklaidos atstovais ar kitais asmenimis, susijusiais su metalinės muzikos judėjimu Lietuvoje. Dvylika muzikos kolektyvų šiam leidiniui dovanojo po kūrinį, kuriuos galėsite išgirsti kartu su knyga „Sunkūs metai: 2013“ platiname kompaktiniame diske. Leidinio turinį, tekstų ir fotografijų autorius galite rasti http://www.hardrokas.net/turinys.pdf. Norintys įsigyti knygą, kreipkitės el. paštu info@hardrock.lt arba susisiekite su mumis per Facebook paskyrą (www.facebook.com/Hardrock.lt). Leidinio kaina – 30 Lt (ne Vilniaus metalistams +9 Lt už pašto paslaugas).“

Taip, vos dešimt eurų... O darbo įdėta tikrai daug. Kokybiško, nuoširdaus. Produktas – nenuviliantis.

Knyga puikiai subalansuota ir tiems, kas klauso ne tik metalo. Gero roko čia yra daug, daugelis grupių – bent man naujos, mažai girdėtos arba negirdėtos (tai labai džiugina, pasikartosiu, nes kažkas vyksta). Knyga suskirstyta į Pratarmę ir 12 skyrių mėnesių pavadinimais, kuriuose – daugiau kaip 70 tekstų. Tarp knygos bendraautorių – singapūrietis Hong Rui (Heavymetaltribune.com), amerikietis Rickas Gebhardtas (Decoymusic.com), graikas xDemoNx (Orthodoxblackmetal.com), lenkas Wojciechas Chamrykas (Metalzine.pl) ir 11 atstovų iš Lietuvos, tarp kurių yra Hardrock.lt, Ferrum.lt, Radikaliai.lt, Heavymetal.lt, Kult.lt, Music.lt, Ilgius.blogas.lt ir kt. žurnalų autorių. Naudojamasi 8 fotografų autorių kūryba. Tekstus skaičiusiam Mariui Janulevičiui norėtųsi paploti per petį, kad juos skaitė kokybiškai, nes, mano galva, apie muziką skaityti tekstus gali tik apie ją suprantantis žmogus. Gaila, kad neišvengta apmaudžios klaidelės („Rotting Christ“ virto „Rotting Chist“), bet tai – bene vienintelis priekaištas šiai knygai. Kas nedirba, tas neklysta.

Neišvengiami pamąstymai (2)

O kokių dar minčių sugeneravo jos atsiradimas? Pamačius puikią skiltį „Mėnesio sukaktis“, pameditavus ties viršeliu (ypač skaičiais 2013), kilo mintis: o kodėl Lietuvoje negalėjo, negali, o gal net ir negalės eiti toks roko, metalo (ir kitų stilių) metraštis? Kokybiškas, įvairialypis, su CD, rengtas profesionalų iš penkių šalių. Tokių leidinių pasirodymas vargiai įmanomas Lietuvoje, nors nesiryžčiau sakyti, kad žinau vieną atsakymą sau. Maža rinka? Supopsėjimas? Žmonių sukvailėjimas? Roko, metalo nepopuliarumas (atmetu išsyk – knygoje gausu puikių, pasaulinio garso grupių koncertų aprašymų; Lietuva nebėra provincija, į kurią važiuoja „nukaršusios“ grupės; lietuviška muzika – taip pat kokybiška)?

Atsakymo nežinau, todėl mąstau toliau. Labai norėtųsi po šios publikacijos sulaukti daug ir ypač piktų komentarų. Maždaug tokių, kokių apie savo parengtą „Lietuvos roką“ iš vieno gero žmogaus sužinojau vakar: knyga – šūdas (tiesiai nepasakyta, bet beveik nereikėjo skaityti tarp eilučių), ne lygis, klaidų begalės (argi ne Konstitucinio Teismo darbuotoja, laisvalaikiu redagavusi knygą „Lietuvos rokas: ištakos ir raida“, atsakinga už klaidas?), geriau jau nebūtų atsiradusi, leidykla visiems sako, kad niekas knygos neperka, todėl išpardavinėja vos už 42 Lt (netiesa, perka ir už 110 Lt įvairiuose knygynuose) ir pan. Nesiteisinsiu prieš savo kritikus, jie mane tik sustiprino, o iš klaidų mokytis išmokau. Ir nekreipti dėmesio į lojančius šunis irgi.

Todėl P. Jarmalai ir visam „sunkiajam“ kolektyvui, rengusiam knygą „Sunkūs metai: 2013“, linkiu atlaikyti „sunkią“ kritiką ir toliau dirbti savo darbą. Sėkmės tiems, kas stengiasi ir nebijo savo entuziazmu pasiekti norimų rezultatų.

Reikia balų (kaip tai tapo įprasta)? Aukščiausias, žinoma, 10/10. Pagarba dirbantiems sunkiajame fronte!

P.S. Ši knyga gimė Veisiejuose, miestelyje, kur 1990 m. vasarą, lygiai prieš 24 metus, išleistas pirmojo lietuviško „metalinio“ zino „Metal ‘Em All“ numeris. 

Komentarai