Šeštadienis. Atsikeli kaip niekad vėlai - 10 valandą - ir su palengvėjimu matai, kad Kaštonas šiandien irgi nusiteikęs patinginiauti. Dušas, kava, kiaušinis, bananas. Šiek tiek vėsoka, bet saulė jau drasko pilkas debesų drobules. Pirmas cigaretės dūmas, ėjimas laukan su savo keturkoju bičiuliu, skambutis broliui. O tada važiavimas parduotuvėn. Taip, važiavimas, nes smagu važiuoti klausant muzikos. Smagu vairuoti. Po parduotuvės pas mamą į kapines miesto gale: pasisveikinti, pabūti, nutrinti momentinį bilietėlį, kuriuos kitados ji mėgdavo. Atsisveikinus suvokti, kad rudenį bus jau ketveri metai be jos. Įsuki į kiemą. Prisiparkuoji. Užgesini variklį. Namie užkaiti vandenį antram kavos puodeliui. Ant ugnies užstatai vandenį inkstukams, kuriuos Kaštonas dievina. Ir tada kažkoks jausmas viduje, kad viskas bus gerai. Viskas jau dabar gerai: daug gyvybių išnaudota, bet taip pat daug mūšių laimėta. O tu vis dar kvėpuoji. Ir tai yra didelė prabanga po visų Dantės ratų, kuriuos patyrei.