Recenzija. Garbanotas Bosistas – „Venera“ (2012) CD: Skraidančių miestų statytojai (video)

Ši grupė jau yra nauja žvaigždė. Ne, sakydamas „žvaigždė“, neturiu galvoje grupelių, kurių nė pavadinimų neprisimenu, tų glamūrinių „gviazdų“, kurios teršia Lietuvos radijo, televizijos ir interneto eterį. Garbanotas Bosistas (dažnai manęs paklausia – kokia jo pavardė; tenka nuvilti – tai penkių žmonių grupė, o ar bosistas Augustinas tikrai garbanotas, atvirai kalbant, nežinau) – sprendžiant pagal debiutinį minialbumą (iš esmės jį galima laikyti pilnaverčiu – dainos gana ilgos) „Venera“ – turi didžiules perspektyvas tapti muzikos kaip Meno kūrėjais, o ne pigiais amatininkais ar „fonogramščikais“.

Grupė susikūrė 2008 metų gegužę Vilniuje. Dabar joje groja broliai Mantas (elektrinė ir akustinė gitaros) ir Šarūnas (balsas, armonika, akustinė gitara, efektas, šneka) Joneikiai, Narimantas Besakirskas (būgnai), Augustinas Čobotas (bosinė gitara), Gabrielė Tamutytė (pritariantis balsas, reikalai). Internete juos galima rasti šiais adresais: www.facebook.com/garbanotasbosistas, www.garbanotasbosistas.lt, https://soundcloud.com/garbanotasbosistas).

Albumas, pasirodęs 2012 m. gruodžio 15 d., sulaukė daugybės gerų atsiliepimų. Nepaisant kritikos (jos šiek tiek reikia – sveika), grupė groja puikiai. Per ketverius metus puikiai susigrojo, sukūrė geras kompozicijas, perklausė galybę seno ir naujesnio roko. Ir štai – pavyzdys, kad nereikia virkauti, kaip tą mėgsta daryti nusenę „rokeriai“ ar šiaip bambekliai: Lietuvos rokas gyvas, ir dar kaip.

Juokais „garbaniai“ savo stilių vadina „muzika iš ąžuolo statinės“. Paklausti, kaip rimčiau ją patys pavadintų, kokį stilių sau priskirtų, dvejoja. Sufleruoju jiems ir jums: tai nesunkus stoner / psychedelic / post rokas + unikalus Garbanoto Bosisto skambesys. Jame – ir The Beatles (ypač Johno Lennono), ir Led Zeppelin, ir Om, SunO)))) bei daugybės kitos geros muzikos įtakos šukelės. Tačiau neplagijuojama, nekopijuojama. Dainuojama angliškai (recenzijos pabaigoje pateiksiu dainų tekstus), kas šiuo atveju yra gerai – tai kosmopolitiška muzika, GB turi prasiveržti į užsienio rinką, nes Lietuvoje jie yra „neformatas“.

Trumpai apie dainas. Labai trumpai, nes visos geros, šauniai sumeistravotos, priekaištų neturiu. Man labai patinka, kad grupė nevengia ilgesnių kompozicijų – trumpiausia trunka 4, ilgiausia – vos ne 8 minutes („I Thought“). Tai išties „veža“, nes standartinės 2-4 minučių dainelės jiems tikrai netiktų. „I Thought“ – vienas iš lietuviško roko šedevrų: yra ir puiki melodija, gražiai skambanti gitara, įdomūs žodžiai, ryški bosinė linija, daina neperkrauta garsais, viskas tartum iš lėto, neskubant – lyg Jimi Hendrixas grotų, žinodamas, jog „Hey Joe“ visada liks „Hey Joe“. Ir nors nuo šios dainos, sukurtos 1965 metais, praėjo 48 metai, Garbanotas Bosistas nesigėdija groti kai kam gal jau „per seną“ muziką. „Little Sister“ – dar vienas šedevras, perspjaunantis melodika ir originalumu daugelį senų roko „grandų“, kuriuos laikas nurašyti į šiukšlyną. Taigi, senukai, pasitempkit arba eikit daržų raust, ateina nauja karta, kuri jau puikiai nusimano apie daug ką!

Beje, kodėl albumas vadinamas „Venera“, GB suspėjo sukurta savą, kiek psichodelinę legendą. Ji išdėstyta CD voke įdėtame permatomame įdomaus dizaino lapelyje. Viso teksto neperrašinėsiu, jis (jei tiksliau, tai - trys tekstai viename) gana ilgas (įsigykite CD ir perskaitysit), bet ypač patiko frazė: „Pakilus penkiasdešimt kilometrų nuo jos [Veneros, - M. P.] paviršiaus, būtų galima statyti skraidančius miestus“. Tai daryti Garbanotam Bosistui jau puikiai pavyksta.

Bravo. 10 iš 10. Nekantriai lauksiu antro albumo, nes šis jau tuoj bus mokamas mintinai panačiui.

Pateikiu ištraukas iš interviu su Mantu Joneikiu. Pilnas interviu bus publikuojamas dabar mano rengiamoje knygoje „Lietuvos garso menas“.

M. Joneikis (g. 1988 08 08; grupė GB susikūrė 2008 metais, tiesa, 5-ą mėnesį) apie garso meną: „Manau, kad mokomės kalbėti, kas dieną sužinodami naujų dalykų, įgydami naujų patirčių ieškome kaip tai apibūdinti. Niekada nesibaigiantis procesas. Vertinu tai ką suprantu, kai kurių gal dar neišmokau suprasti ir vertinti. Lietuva ieško savo garso, savo kalbos, ir tai po truputį ryškėja, man tai labai patinka, tai irgi vertinu“.

Apie susipažinimą su muzika: „Nuo pat mažens tėtis supažindino su muzika iš Vakarų, su ta muzika, kuri buvo jo kartai svarbi, kaip galimybė nepaklusti Sovietų sąjungai. Pasakodavo, kaip nelegaliai gaudavo vinilus iš už Atlanto gyvenančių giminaičių, kaip persipiešinėdavo vinilų viršelius ir pan. Daugiausia tai tai roko muzika, tuo ji labiausiai ir sužavėjo, daugumai suprantama kalba pasakodama apie tai, kas yra negerai ir kaip galėtų būti geriau, maištas. Vėliau vis labiau į muziką gilindamasis atradau ir daugybę kitokių jos spalvų, bet vienareikšmiškai, ji baisiai panaši į kalbą, materializuojasi garso bangomis vos sekundei ir vos spėjus suvokti pradingsta laike. Manau, kad ji ir yra tokia brangi, nes į ją susitelkus gali pajusti taip žmogui trūkstamą jausmą: „dabar ir čia“.

Apie grupės ištakas: „Pradėjom groti su kiemo draugais, bet visa tai taip ir liko kieme. Vėliau grojau krikščioniškos muzikos grupėje Apaštalai. Aplinka, kurioje teko groti, ragino gerai pamąstyti, kodėl groji, kam groji, kas iš viso yra muzika ir kaip ji veikia žmones. Vėliau iš tų pačių Apaštalų išaugo Garbanotas Bosistas. Pradžioje kūrėme tik vienam ar dviems koncertams skirtus pokštus, grojome koverius, nes jautėme, kad juos grodami jaučiamės geriau, negu savo neišlavintom rankom ir ausim sudėliotus tris akordus. Atrodė nuostabu, jog galime sugroti kūrinius grupių, kurios jau senokai išnykusios. Muzika lieka. Pirmas mūsų kūrinys My Jesus - visiškai netikėtai gimusi daina. Turėjau sugalvojęs kažkokį rifelį. Tuo metu visi buvome krikščioniškos muzikos stovykloje, turėjom laisvo laiko ir vieną draugą, kuris mokėjo įrašinėti su ten buvusia aparatūra. Sako: „įrašykit ką nors iš GB“. Koverių įrašinėt nesinorėjo, tai pradėjau groti tą rifelį, brolis rado ant žemės po gospel choro repeticijos likusias natas su žodžiais, prisijungė bosistas su būginininku ir kažką išsukom. Čia taip gimė pirmas įrašiukas. Vėliau išsiaiškinau, kad tas gospel’as Little Richard’o, vieno garsiausių rock’n’rollistų pradininkų.

Apie įtakas: „Labai sunku įvardinti kažką konkrečiai. Išskirčiau Led Zeppelin, kaip daug ko pradininkus, bet ypatingai dėl jų light and shade požiūrio į muzikinę kalbą. Yra be galo daug skiritingų nuostabių kūrėjų. Vienų nepakartojamos melodijos, kitų - energija, trečių - tekstai ir t. t. Žaviuosi visais, kurie nušoka. Surizikuoja neturėt ką valgyt ir kur gyvent dėl to, ko trokšta, niekuomet nesijaučia patenkinti. Lietuvoje labiausiai žavi sovietmečiu kūrusios grupės, ne tiek savo muzikine kalba, kiek stiprybe ir būtent tais dalykais, kuriuos išvardinau prieš tai. Kai buvau mažas, kokių aštuonerių metų, sėdėjau, pamenu, vakare vienas namuose ir pasileidau Led Zeppelin II kasetę. Kai grojo „Whole Lotta Love“ viduriuką, tą neaiškių garsų kratinį, pasidarė žaiuriai baisu, atrodė šviesos mirga ir šešėliai kraiposi su ta muzika. Bet neišjungiau, kažkaip jutau, kad tai tikroviška. Light and Shade“. 

Grupės dainų tekstai. Ačiū Garbanotam Bosistui už puikią progą eilinį kartą suvokti, kad Lietuva turi kuo didžiuotis. Rokas gyvas!

Oh, My Brother