Rasos. Novelė

Visa laimė - žmonėms vis dar nepavyko suaugti. Nepaisant racionalaus progreso diktato, visi išliko vaikais, niekas dar nepaliko svajonių pasaulio. Po atšiauriomis kaukėmis slepiasi padaužų veidai.

Kai sugrįžta Rasos, iš kelio traukiasi negandų debesys, sidabro pašvaiste nušvinta dangus. Nereikia jokio teleskopo. Prie žemės priartėja didžiulės žvaigždės. Drąsios mintis aplenkia paukščių taką. Šventą naktį svajotojai skrenda į tolimus pasaulius.

Artėja šviesios susikaupimo valandos, kai užkariaujama laužo erdvė ir patiriama tai ko nėra.

Svajotojai kūrena laužus ir laukia kada iš sutemų išnirs jaunamartė saulė, o ežeru, lydimas žvaigždžių, atplauks jaunikaitis mėnulis.

Apgaulinga nakties ramybė, nesuvokiama gyvenimo tėkmė. Miške liepsnoja laužai, traška sakuotos pušies šakos, mirksi rausvos žarijos - tūkstančiai laumių liepsnelių. Dega minčių laužai ir vieniši likimai.

Tarsi didžiulis veidrodis blizga ežeras. Vidurnakty dar kartą iškris skaidri rasa. Miško takeliais atbėgs tūkstantis geltonų saulių, o slėnyje pražys tik vienas paparčio žiedas.

Rasų naktis trumpesnė nei gyvenimas, tamsesnė nei šviesa. Žvaigždės išvys dangų ir pamatys, kad ten šviesu ir tuščia. Svajotojus apžavės juoda dangaus scena, nors aktorius vėjas neištars nė vieno žodžio. Tik prabils žmonių širdys ir nebeliks blogų minčių.

Švyti tamsa, pažinusi saldų žvaigždžių skonį. Mokslo dar ne atrasta pražūtis. Naktis ieško ir neranda mirties. Ant pūkinių debesų pagalvių nukrito mėnulis. Galima netrikdomai stebėti tylą. Pasaulis - tik regimybė, miražas, nakties vaiduoklis, pasakų milžinas, sapnų pabaisa.

Į begalybę nusidriekia valandos. Neperprantamas likimas. Laužo liepsna piešia pamirštus veidus. Spalva keičia spalvą - taip atrandama šviesa. Šventa naktis pakelia svajotojus tiesiai į dangų.

Skyla šakotas laikas, sukrautas prie malkų krūvos. Aplink laužą šoka protėvių šešėliai. Žarijas saugiai apkloja mėnulio šviesa - galima bristi ugnies taku.

Už horizonto - tylos pasaulis ir išsvajota ramybė. Šniokščia balti debesys, skamba sidabrinis mėnulio diskas. Padangių gongas žadina žvaigždes. Sidabro taurėje blizga midus.

Ten kur laisva ir tuščia pasitraukė burtų naktis. Aukštoje žolėje ilsisi varnos, o per įdubusius veidus žingsniuoja padangių sapnai. Gyvenimas – tai Dievo sviestas akmuo, laisvas, svaigus skrydis į šviesą.

Vilnius, 2012 m.