Pradžia / Garsas / Sound
 

Lietuviškos plokštelės: trumpa istorija (1907–2016)

Pažvelkime į lietuviškos plokštelės istoriją.

Mindaugas Peleckis
2016 m. Liepos 01 d., 20:36
Skaityta: 424 k.
Lietuviškos plokštelės: trumpa istorija (1907–2016)

Plokštelė (vinilinė plokštelė, vinilas, LP) – analoginio garso laikmena, diskas, ant kurio išraižytas spiralinis griovelis, kintantis pagal garso bangą. Plokštelės klasifikuojamos pagal jų skersmens dydį (30 cm, 25 cm, 17,5 cm ir pan.), sukimosi greitį (33, 45, 78 aps/min. ir pan.), talpą, reprodukcinį tikslumą, garso kanalų skaičių (monofoninį, stereofoninį, kvadrofoninį ir pan.).

Plokštelės pakeitė fonografo cilindrus (volelius) – pirmąsias komercines laikmenas, skirtas garsui įrašyti ir atkurti ir savo populiarumą pasiekusias 1888–1915 m. Standartiniai cilindrai buvo tuščiaviduriai, maždaug 10 cm ilgio, 5,6 cm skersmens ir 5 mm storio, jų sukimosi greitis buvo 160 aps/min. ir galėjo atkurti maždaug 2 min. trukmės įrašą (vėliau ištobulinti).

1907–1929 m. atsirado ir išpopuliarėjo plokštelės, todėl fonografo cilindrų masinė gamyba buvo nutraukta.

Kaip matome iš istorijos, pagrindinis naujo formato laikmenos pranašumas – tai, kad ji užima vis mažiau vietos. Tačiau yra kita pusė: nors XX a. 8 deš. skaitmeninės laikmenos (kompaktinės plokštelės arba CD), vėliau – internete plintantys mp3 ir pan. formato įrašai tapo labai populiarūs, XXI a. pradžioje plokštelės vėl tapo populiarios. Suveikė nostalgijos mechanizmas. Nuo šiol vinilo formatas labiausiai vertinamas kolekcininkų, melomanų, didžėjų.

Prieš pradedant pasakojimą apie lietuviškas plokšteles, reikėtų prisiminti ir pagerbti didžiulį Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto darbuotojų Austės Nakienės ir Rūtos Žarskienės užsidegimą, dėl kurio išėjo įstabi knyga „Lietuvių etnografinės muzikos fonogramos 1908–1942“. Ši nedidelė, bet daili, su kompaktine plokštele išleista knyga saugo net Jono Basanavičiaus balsą. Taip pat – maždaug šimtmečio senumo Eduardo Volterio, Mato Untulio, Kazimierzo Moszyńskio ir Zenono Slaviūno įrašytas liaudies melodijas. Tai – ankstyviausi žinomi skudučių ir dūdmaišių įrašai. Suvalkiečių ir rytų aukštaičių dainos pirmiausia buvo įamžintos senose laikmenose. Leidinio sudarytojos A. Nakienė (šifravo tekstus) ir R. Žarskienė (šifravo melodijas) pabrėžia, kad 117-oje iki mūsų dienų išlikusių Lietuvos mokslo draugijos vaškinių volelių neišgirsime, „kaip deklamavo Maironis ar fortepijonu skambino M. K. Čiurlionis. Deja, tokių pavyzdžių archyvuose nėra. Iškiliausiems to meto žmonėms atrodė, kad svarbiausia įamžinti ne aukštąją kultūrą, bet liaudies tradiciją, todėl visų pirma buvo įrašinėjamos liaudies dainos“ (p. 13). Įsivaizduojate – prieš 100 metų mūsų patriarchams rūpėjo išsaugoti paveldą (įrašai brangiai kainavo), o ne sau Valdovų rūmus pastatyti! Vien dėl to lenkiu galvą prieš minėtus mūsų žemės žmones.

Lygiai prieš šimtą metų J. Basanavičius važinėjo po Lietuvą, kur įrašinėdavo dainas ir giesmes. „Anuomet liaudies dainos nebuvo jokia retenybė, kuo gražiausių dainų buvo galima įrašyti iš namų šeimininkės po vakarienės, buvo nesunku rasti dainų mokančių moterų ir bažnyčios šventoriuje. Taigi dainavimas XX a. pradžios kaimo žmonėms buvo įprastas, jis buvo kasdieninio jų gyvenimo dalis“ (p. 18). O dabar? Kiek mūsų moka savo žemės dainų? (Nekalbu apie „Ant kalno mūrai“ ir panašų „folklorą“.) „Kas do čėsas, do gadynė“? (p. Marijonos iš Šilavoto dainą įrašė J. Basanavičius 1909 m. birželio 7 d.; p. 93)

Nepraraskime vilties. Kol yra entuziastų, besirūpinančių senųjų laikmenų rekonstravimu (A. Nakienė, R. Žarskienė), Lietuvos plokštelių studijos palikimas ir vinilo žavesio įkvėptų naujų plokštelių, muzika nemirė. Šviesaus atminimo L. Šaltenis, be jokios abejonės, pasidžiaugtų vinilo atgimimu.

Apie Lietuvos rentgenizdatą, samizdatą ir magnitizdatą yra rašęs žymus JAV muzikologas Thomas Bey Williamsas Bailey knygoje „Unofficial Release: Self-Released and Handmade Audio in Post-Industrial Society“ („Belsona Books“, 2012, p. 168).
Maestro Donatas Katkus pripažįsta, kad plokštelės ir kitos laikmenos XX a. „pakeitė atlikimo meno, kartu ir visos muzikos būtį“ (knyga „Muzikos atlikimas: istorija / teorijos / stiliai / interpretacijos“, Vilnius, 2013, p. 395).


 
Tarybų Sąjungos (TSRS) gyvavimo laikais visos lietuviškos plokštelės buvo leidžiamos Maskvoje 1964 m. gegužės 11 d. prie Kultūros ministerijos įsteigtoje firmoje „Melodija“. Netrukus 50-metį švęsianti „Melodija“ išleido daugiau kaip 230 000 plokštelių (taip pat nemažai magnetinių juostų, kasečių, kompaktinių diskų) įvairiomis kalbomis, kuriose tilpo ir pasakos bei kiti literatūros kūriniai, ir klasikinė muzika, estrada, džiazas, folklorinė, roko muzika. „Melodijos“ plokštelės pasiekė bemaž šimtą šalių.
„Melodija“ turėjo įrašų studijas Maskvoje, Leningrade, Alma Atoje, Taškente, Taline, Rygoje ir Vilniuje.

Vilniaus plokštelių studija įsteigta tuometinės Pionierių (dabar – Barboros Radvilaitės) gatvės 8-ajame name 1958 m. rugsėjo 12 d. Jai vadovavo operos dainininkas Valerijonas Indrikonis (1919–2008). Nuo 1961 m. studijoje garso režisieriumi dirbo knygų „Muzikinės akustikos pagrindai“ (1988) ir „Muzikos įrašai“ (1988) autorius muzikologas, kompozitorius Vytautas Bičiūnas (1923–1999).
Visi Vilniaus plokštelių studijoje padaryti įrašai nuo 1964 m. būdavo atspaudžiami „Melodijai“ priklausiusioje gamykloje Rygoje, prieš tai gavus palaiminimą. Palaiminimu rūpinosi Vilniaus plokštelių studijos siela Zinaida Nutautaitė-Indrikonienė, melomanų švelniai vadinama Zinute.

Taip pat neturėtume pamiršti ir Vilniaus plokštelių studijoje dirbusios lietuviško džiazo puoselėtojos Rūtos Skudienės, garso režisierių Viliaus Kondroto, Eugenijaus (1951–2009) ir Rimanto Motiejūnų, Vytauto Einorio, Jono Mockevičiaus.

Vien 9 deš. „Melodija“ Vilniuje įrašė 77 plokšteles.

„Melodijos“ plokštelių tiražai būdavo ne mažesni kaip 1 000, o kartais siekdavo net 100 000. Vidutinis „Melodijos“ plokštelės tiražas siekdavo 25 000–33 000.

Atskirai galite skaityti pokalbį su legendine ponia Zinute, privalome prisiminti, kokios lietuviškos plokštelės leistos iki ir po „Melodijos“.

Pirmosiomis lietuviškomis plokštelėmis vadinamos 19 šelako (gamtinės dervos) laikmenų, pasirodžiusių 1907 m. Rygoje. 38 kūriniuose skambėjo autorinės dainos, humoras, tragedijos „Pilėnų kunigaikštis“ ištraukos ir pan.

1912 m. Niujorke Amerikos lietuviai įrašė šešias Šv. Cecilijos choro plokšteles, kurias išleido firma „Columbia“. Lietuviškos plokštelės įrašinėtos ir Berlyno firmoje „Odeon“, įvairiose garso įrašų kompanijose Jungtinėje Karalystėje, Prancūzijoje, Latvijoje, Danijoje.

1924–1940 m. 14 užsienio firmų Lietuvoje įrašė daugiau kaip 2 000 lietuviškų plokštelių.

Nuo pirmosios iki paskutiniosios Vilniaus plokštelių studijos darbo dienos redaktore dirbusi Z. Nutautaitė-Indrikonienė bei L. Šaltenis – žmonės, sugebėję apeiti tarybinio biurokratinio aparato kliūtis. Jų dėka Lietuvoje atsirado ne tik estradinės, bet ir džiazo, roko muzikos plokštelių.

Prasidėjus paskutiniajam XX a. dešimtmečiui, plokštelių įrašinėjimas Lietuvoje patyrė klinikinę mirtį. Tik žymiausios lietuviškos popmuzikos ir roko grupės leido plokšteles ir vis labiau populiarėjančias kasetes (MC), tačiau netrukus, priartėjus XXI a., muzikos leidyba Lietuvoje beveik visiškai perėjo prie kompaktinių plokštelių (CD). Žymiausia Lietuvoje buvo leidybinė firma „Zona“.
Smagu, kad XXI a. įsibėgėjus tokių firmų kaip „M.P.3“ ir pan. dėka vinilinis formatas Lietuvoje vėl gyvas. Galime klausytis ne tik lengvesnio žanro muzikantų (Jurgos, „Anties“ ir pan.), bet ir eksperimentinės muzikos plokštelių.

Lietuvos muzikantai vinilus XX a. pab. – XXI a. pr. leido užsienyje, daugiausia Prancūzijoje, Belgijoje, Šveicarijoje, Suomijoje, Lenkijoje, Latvijoje, Vokietijoje, Italijoje, JAV, Čekijoje: tai pankroko, hardkoro, indie, industrial, metalo, elektroninės, gotikinės muzikos grupių „Turbo Reanimacija“, „Silvija & Izvraščencai“, „Marichuana“, „Anarchijos Invazija“, „Dr. Green“, „Bora“, „WC News“, „Glass Sky“, GMC, „Obtest“, „Anubi“, „Overtone“, „Fyzo“, „Siela“, „Donis“, „Helllhookah“, „Conscious Rot“, „Luctus“, „Au-Dessus“, „Dissimulation“, „Misopsychia“ įrašai.

2014 m. vasarį pasirodė naujausio „Anties“ albumo „Baisiai džiugu!“ vinilas. 2015 m. plokštelę „Degančios akys“ išleido Andrius Mamontovas.

2016 m. vasarį pasirodė džiazo meistrų  Vladimiro Tarasovo, Eugenijaus Kanevičiaus, ir Liudo Mockūno dviguba plokštelė Intuitus. Ją leido NoBusiness Records, anksčiau taip pat išleidusi ne vieną džiazo muzikos plokštelę.

Taigi lietuviškų plokštelių istorijai jau eina 110-ieji.

Komentarai
  • melomane
    2016 m. Liepos 02 d., 15:49
    Nauja-seniai pamirsta sena.nieko naujo neisgalvojo.